Tačiau, kaip TV3 Žinių „Dienos komentare“ žurnalistui Vladimirui Laučiui sakė GSSC direktorius, politologas Linas Kojala, už gražių pareiškimų vis dar slepiasi įtampos, o didžioji dalis Aljanso pastangų nukreipta į tai, kaip suvaldyti vieno žmogaus nuotaikas ir išsaugoti NATO vientisumą.
Jūs grįžote iš Hagos, kur vyko NATO viršūnių susitikimas. Ar mes po šio susitikimo tapome saugesni Lietuvoje? Ar JAV prezidento Donaldo Trumpo įsipareigojimai NATO 5-ajam straipsniui tapo aiškesni, skaidresni ir mums priimtinesni?
Turėtumėme būti ramesni. Prisiminkime tą emociją vos prieš kelis mėnesius, kai Donaldas Trumpas tapo prezidentu ir atrodė, kad NATO jau tuoj tuoj visiškai subyrės. Transatlantiniai santykiai neturi jokios ateities. Bet kokios diskusijos, kad veikia kolektyvinis gynybos 5 straipsnis tarsi nebeturi jokios prasmės net būti aptariamos.
Susitikimas įvyko Hagoje – matome rekordiškai trumpą, vos penkių paragrafų, patvirtintą galutinę deklaraciją, bet pirmasis jų labai aiškiai pasako, kad mes ginamės kartu ir vienos valstybės užpuolimas reiškia visų valstybių užpuolimą – tas išlieka. Tad taip, D. Trumpas, ko gero, nelaiko pastovumo didžiausia dorybe ir girdėjome jį vykstant į Hagą ir svarstant, ką gi reiškia kolektyvinės gynybos įsipareigojimai.
Tačiau atvykęs į Nyderlandus jis pasirašė tą patį tekstą, kuris pakartoja esminį NATO principą. Be to, yra labai svarbu tai, kas vyksta mažiau aukštame politiniame lygmenyje, nes tuo pačiu metu Vašingtone vyko svarstymai dėl D. Trumpo nominuoto naujo JAV kariuomenės vado Europoje, kuris yra ir aukščiausias NATO pajėgų vadas Europoje. Jis, tęsdamas ilgametę tradiciją, vėl skiriamas D. Trumpo, o tai labai aiškiai indikuoja, kad esminiai struktūriniai NATO elementai su nauja administracija tikrai nesikeičia.
O šįkart neatrodė truputį tragikomiška, kad NATO vadovai, viršūnės lankstosi vis vienam asmeniui?
Išties buvo labai juokingų epizodų, įskaitant ir generalinio sekretoriaus Marko Rutte‘ės žinutę D. Trumpui, kurią pastarasis paviešino skrisdamas į Nyderlandus. Joje buvo minima, kad „niekas kitas negalėtų pasiekti tokių rezultatų, kokius pasiekėte jūs, prezidente Trumpai“.
Vėliau diskusijoje su D. Trumpu M. Rutte į jį kreipėsi kaip į tėtuką, kuris tarsi sprendžia Rusijos ir Ukrainos karo kontekstą. Sakyčiau, Hagoje jautėsi tokios dvi stovyklos.
Viena stovykla, kuri sakė, jeigu tai yra kaina, kurią turime sumokėti, kad Trumpas pasijaustų gerai NATO kontekste ir nepriimtų drastiškų sprendimų, tai nėra labai didelė kaina. Kadangi bet kuriuo atveju JAV yra tiek svarbios, tiek reikalingos tam, kad NATO išliktų stabilus dėl savo kariuomenės dydžio, žvalgybinių, vadovavimo pajėgumų ir panašiai, kad vėlgi mes tą esame pasirengę paaukoti.
Kita pusė sakė, kad reikia išlaikyti orumą. Vis tik NATO yra lygiaverčių valstybių narių aljansas.
Kuriai iš šitų dviejų pusių jūs labiau pritariate?
Aš manau, puikiai suprantame, kad NATO tikrai kyla didžiulės grėsmės. Mes turime pavojingą kaimynę Rusiją, kuri vykdo brutalią agresiją prieš Ukrainą ir neslepia, kad agresija galėtų plėstis, jeigu pasiektų rezultatus Ukrainoje. Šia prasme, manau, mūsų kertinis tikslas yra NATO išlikimas ir jokia kaina nėra per didelė, kad tai būtų padaryta.
Orumą galima padėti į stalčių?
Manau, galima galvoti apie kai kuriuos taktinius elementus. Ko gero, M. Rutte‘ė nesitikėjo, kad jo žinutė bus paviešinta visam pasauliui, nors turbūt galima buvo laukti kažko panašaus iš prezidento D. Trumpo. Vėliau jis sakė, kad nenorėjo pavadinti D. Trumpo „tėtuku“, kad buvo blogai interpretuota situacija.
Kai kurie taktiniai elementai galėtų būti koreguojami, bet pati tezė, jog iš esmės tai buvo D. Trumpo viršūnių susitikimas, visų noras surasti būdą susikalbėti su juo ir atliepti jo silpnesnes vietas, surasti būdą kalbėtis ateičiai. Manau, kad tai akivaizdu ir tęsis tol, kol D. Trumpas bus prezidentas.
Vykstant SSRS komunistų partijos suvažiavimams skambėdavo labai gražūs lozungai, gražios ambicijos. Visa tai likdavo ant popieriaus – gražūs planai, kurie su realybe mažai ką bendro turėjo. Ar matote panašumų tame, kas dabar vyksta NATO viršūnių susitikimuose?
Šiais metais pirmą kartą visos NATO valstybės pasiekė bent jau absoliučiai minimalią 2 procentų bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybos išlaidų ribą. Dar praėjusiais metais trečdalis šalių, įskaitant tokias dideles kaip Ispanija, Italija, nebuvo net arti tos ribos.
Šia prasme, manau, kad matome progresą, kuris reiškia, kad šiuo metu visos Europos valstybės ir Kanada išleidžia dvigubai mažiau gynybai negu JAV. Vis dar labai blogas santykis, bet po truputėlį jis taisosi.
Bet tie pinigai kažkodėl nevirsta apčiuopiamais rezultatais jau tiek metų?
Manau, kad jie po truputėlį virs apčiuopiamais rezultatais, nes NATO turi patvirtinę gynybos planus. Jie atliepia šiandieninę situaciją, ne tą, kurią mes matėme prieš 15 ar 20 metų. Taip pat kelia labai konkrečius tikslus, ką kiekviena valstybė turi turėti – kokį kariuomenės dydį, kiek tankų, kitų pajėgumų, kad gynybos planai veiktų Ir būtent todėl 2 procentai nebėra pakankama riba.
Reikalingos didesnės investicijos, nes tų planų įgyvendinimui reikalingi pajėgumai, kuriems reikalingi pinigai. Pinigus matome skiriamus jau dabar ir įsipareigojama didinti gynybos išlaidas iki 5 procentų per artimiausią dešimtmetį. Šia prasme veikia visa sistema.
Tame viduriniame lygmenyje, kur funkcionuoja NATO kaip organizacija, kur vyksta karinis planavimas, dėliojami konkretūs dalykai ant žemėlapio, kaip jie judėtų grėsmės akivaizdoje, viskas vyksta tikrai labai efektyviai. Be to, vis dar daugiau nerimo yra dėl aukščiausio politinio lygmens – ar nesusvyruos tarpusavio pasitikėjimas, JAV laikysena.
Kadangi šis aspektas Hagoje buvo suvaldytas, manau, kad šiandien NATO būklė yra gera. O ir vėlgi prisiminkime, prieš keletą mėnesių labai mažai kas kartojo, kad taip galėtų būti ir svarstė kur kas juodesnius scenarijus.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
