Kunigaikštis Grigorijus Potiomkinas būtų tam pritaręs. Norėdamas padaryti įspūdį Jekaterinai II ir jos palydovams per 1787 metais kelionę po ką tik užkariautą Krymą, šis rusų valstybės veikėjas, pasak legendos, pakelėse liepęs pristatyti butaforinių kaimų. Už fasadų buvo tuščia erdvė. Dabar jo šių laikų kolegos stengiasi padaryti įspūdį kitam galingam valdovui – imperatoriui Donaldui I.
Svarbiausias iš jų buvo NATO generalinis sekretorius Markas Rutte. Buvęs Nyderlandų premjeras, paklusniai elgdamasis su JAV prezidentu, pakėlė nacionalinį pragmatizmo bruožą į naują lygmenį. Jis kone parodijuodamas Trumpakalbę parašė žinutę, kuria galingiausias pasaulio lyderis iškart pasidalijo socialiniuose tinkluose. Joje dėkojama Donaldui už tai, kad jis privertė sąjungininkus susitarti dėl naujo 5 proc. BVP išlaidų gynybai tikslo, ir priduriama: „Europa sumokės DIDELĘ kainą, kaip ir turėtų, ir tai bus jūsų pergalė.“
Vėliau M. Rutte gynė prezidento pavartotą keiksmažodį, sakydamas, kad „tėtukas turi vartoti stiprią kalbą“. Buvęs Švedijos ministras pirmininkas Carlas Bildtas kandžiai pastebėjo, kad vietoj „pasenusių“ bendrų vertybių ir grėsmių suvokimo „dabar akivaizdžiai naujas Atlanto aljanso ryšys kuriamas liaupsinimu“.
Sunkiai spaudžiamos šalys, esančios netoli Rusijos, jau yra pasiekusios ar net viršija 5 proc. BVP gynybai lygį. Tačiau jos negali kompensuoti kitų šalių atsilikimo. „Lietuva gali išleisti 100 proc. (...), bet to vis tiek nepakaktų pridengti tų, kurie nevykdo savo įsipareigojimų“, – sako buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Ispanija sako, kad vykdys NATO reikalavimus, bet išleis mažiau. Belgija ir Slovakija viešai abejoja; kitos šalys privačiai murma, kad tikslas yra per aukštas.
Jų ir V. Putino laimei, yra daug erdvės, kurioje galima išsitekti. Į 5 proc. dalį įskaičiuoti 1,5 proc. kitoms saugumo išlaidoms. Šiomis lėšomis gali būti finansuojamos žavios pastangos padėti Ukrainai, didinti atsparumą ir gaudyti Rusijos šnipus. Tai taip pat yra lengva apgaulė tiems, kurie nori suklastoti savo buhalterinę apskaitą. Dar patogiau yra tai, kad galutinis terminas yra komfortiški 2035-ieji, kai mažai kas iš šią savaitę Hagoje susirinkusių politikų dar eis pareigas, jei apskritai tokių bus.
Dar svarbiau yra tai, kad didžiulės karinės išlaidos yra nesėkmės ženklas, politiškai nepopuliarus ir ekonomiškai pražūtingas žingsnis. „Tai sugriovė Sovietų Sąjungą“, – susimąstęs pažymėjo vienas iš viršūnių susitikimo dalyvių. NATO sąjungininkės Europoje kartu sudėjus yra dešimteriopai turtingesnės už Rusiją. Jei jos tinkamai išleistų net ir esamus gynybos biudžetus, darbas būtų atliktas. Pažadai išleisti daug pinigų ateityje neužpildys dabar žiojėjančių pavojingų gynybos ir atgrasymo spragų.
Šią savaitę optimistinį toną daugiausia lėmė žinia, kad pavyko išvengti dar didesnių nelaimių. Pirma, viršūnių susitikimas įvyko; vos prieš kelis mėnesius jo surengimas atrodė rizikingas. D. Trumpas atvyko. Jis neprarado savitvardos. Jis ir jo administracija vis dar bent kalba apie Europos gynybą. Nepaisant to, kad D. Trumpas su V. Putinu palaiko bičiuliškus santykius, viršūnių susitikimo deklaracijoje Rusija bent jau paminėta kaip „ilgalaikė“ grėsmė (daugelis sakytų, kad „tiesioginė“ būtų geresnis būdvardis); D. Trumpas atsisakė tai aiškiai patvirtinti, tik pavadino Rusijos vadovą „suklaidintu“.
Ankstesni NATO pažadai Ukrainai nebuvo pakartoti, tačiau jie nebuvo ir atšaukti. Volodymyro Zelenskio nebuvo prie stalo vadovų susitikime, tačiau kitur jis buvo išaukštintas. Net Ukrainos vadovo pokalbis su JAV prezidentu buvo mandagus. Jis „negalėjo būti malonesnis“, sakė D. Trumpas, užsimindamas, kad galbūt parduos Ukrainai keletą taip reikalingų oro gynybos sistemų „Patriot“.
Ši džiugi žinia buvo paskelbta spaudos konferencijoje, kurioje JAV prezidentas buvo nusiteikęs pakiliai ir džiaugėsi savimi. Svarbiausia, kad jis pripažino, jog jo kolegos iš NATO pakeitė jo požiūrį į Aljansą, atskleidę, kad „šie žmonės tikrai myli savo šalis; tai nėra apgaulė“. Po dešimtmečių, per kuriuos jis menkino NATO, tai yra puikus ženklas. Vos keliomis valandomis anksčiau jis sukėlė sąmyšį suabejojęs pagrindiniu NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimu. Pasak jo, JAV įsipareigojimas ginti Europą priklauso nuo to, kuris iš „daugybės apibrėžimų“ 5-ajam straipsniui paaiškinti yra naudojamas. Kaip dažnai būna su D. Trumpo pareiškimais, šiame teiginyje buvo tiesos grūdas. Dažniausiai cituojamame Šiaurės Atlanto sutarties straipsnyje, išdėstytame 145 žodžiais, tik skatinama, o ne įpareigojama nares ginti viena kitą, kai jos užpuolamos.
Vertinant pagal iššūkio mastą, o ne pagal nelaimės tikimybę, rezultatų kortelė atrodo kitaip. Didelis dėmesys D. Trumpo nuotaikai ir žodžių pasirinkimui išryškina Aljanso pažeidžiamumą prezidento kaprizams. NATO pasikliauja JAV, kad užkamšytų daugybę spragų. Tarp jų – skurdžios šaudmenų ir dalių atsargos, oro ir priešraketinė gynyba, tolimojo nuotolio ugnies galia ir gyvybiškai svarbūs „įgalintojai“, kaip kad žvalgyba ir logistika. Šie ištekliai jau dabar yra labai išsemti: generolas Benas Hodgesas, buvęs JAV kariuomenės vadas Europoje, sako, kad „visko yra tik po vieną“. Geriausia, ką galima pasakyti, yra tai, kad jei sąjungininkai mano, jog D. Trumpo požiūris yra painus, V. Putinas taip pat bus sutrikęs. Kartais dviprasmiškumas nugali aiškumą.
Tačiau delsimas ir dvejojimas vis dar įsišakniję. Kaip pažymėjo G. Landsbergis, „Ukraina krenta iš rikiuotės“. Kol viršūnių susitikime buvo šurmuliuojama ir plepama, Rusijos dronų ir raketų atakos nusinešė dešimtis Ukrainos civilių gyventojų gyvybių, tačiau apie tai beveik nebuvo rašoma antraštėse. Bailumas atrodo pigus, kai sąskaitą apmoka kiti.
–––––
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
