Jevgenij Magda, politikos mokslų kandidatas, Visuomeninių santykių centras (Kijevas, Ukraina)
Nors Ukraina turi rimtų politinio ir ekonominio gyvenimo problemų, Asociacijos sutarties tarp Ukrainos ir ES pasirašymą mūsų šalies žmonės sutiko su įkvėpimu. Šiandien yra svarbu neleisti kilti euroskepticizmo nuotaikoms, kuriomis savo tikslams gali pasinaudoti Rusija.
Kad pasirašytų su ES beprecedentę pilnos apimties Asociacijos sutartį, Ukrainai teko nueiti labai nelengvą kelią. Per septynis mėnesius nuo 2013 m. lapkričio iki 2014 m. birželio mūsų šalis išgyveno ne tik Orumo revoliuciją, bet ir Rusijos kariuomenės įvykdytą Krymo okupaciją, priešlaikinius prezidento rinkimus ir situacijos Donbase destabilizaciją. Per dramatiškus 2014 m. žiemos įvykius žuvo daugiau nei šimtas ukrainiečių, gynusių savo valstybės europinio pasirinkimo teisę, teisę gyventi už Kremliaus kuriamo „rusų pasaulio“ ribų. Dabartiniame Europos istorijos etape ši auka neturi precedento. Ukraina šiandien išgyvena giliausią savo naujosios politinės istorijos krizę ir atlaikyti ją be Europos Sąjungos paramos nebus paprasta. Mūsų šalis apsisprendė, tačiau nelengvame eurointegracijos kelyje jai reikalingas palaikymas.
Taip, Ukrainą ir JAV sieja strateginės partnerystės santykiai, kurie pastaruoju metu buvo atgaivinti. Tačiau oficialusis Kijevas Leonido Kučmos prezidentavimo metais per daug susižavėjo politiniu daugiavektoriškumu ir strateginė partnerystė buvo rimtai nuvertinta, pavyzdžiui, panašus dokumentas buvo pasirašytas ir su Rusija, tačiau tai jai netrukdo drumsti situacijos Ukrainoje. Po to, kai NATO 2008 m. atsisakė suteikti Ukrainai ir Gruzijai Narystės veiksmų planą, ir po Krymo okupacijos 2014 m. euroatlantinė integracija vargu ar galės tapti Ukrainos užsienio politikos panacėja. Išeiti už įvairių partnerystės su Aljansu programų ribų nebus paprasta.
Atrodytų, Ukraina gali tikėtis iš Europos abipusio supratimo. Tačiau Europos Sąjunga, vadovaudamasi šūkiu „Demokratija – tai procedūra“, greičiau tik imituoja sankcijas Rusijai. Pasireiškia gausiai pasklidusios Rusijos agentūros įtaka ir nenoras mokėti tikrąją kainą už galimybę matyti Ukrainą visateise Europos tautų šeimos nare. Briuselyje ir Berlyne linkstama neminėti Krymo okupacijos, tapusios pretekstu įvesti sankcijas Rusijai, ignoruojami daugkartiniai Ukrainos prašymai suteikti pagalbą, vietoj to oficialusis Kijevas skatinamas trišalėms konsultacijoms su Maskva ir Briuseliu dėl Asociacijos sutarties tarp ES ir Ukrainos įgyvendinimo. Europos Sąjunga užėmė laukimo poziciją, linkdama nepastebėti Rusijos karinio įsikišimo Donbase mastų. Kartais atrodo, kad yra naudingiau nuleisti Ukrainą iki „geopolitinio špagato“, nuo kurio ji pradėjo kilti pabėgus Janukovyčiui, negu palaikyti jos poziciją.
Faktiškai vykstančio trečiojo dujų karo sąlygomis (liepos 16 d. „Gazprom“ visiškai nutraukė dujų tiekimą Ukrainai) Europos Sąjungos valstybės palaiko „Pietų srauto“ statybą, o juk jo užduotis – sumenkinti Ukrainos dujų transportavimo sistemos svarbą energetiniams Europos srautams. Oficialiu lygmeniu ES priešinasi „Pietų srauto“ statybai, bet daro tai labai vangiai ir neryžtingai. Jei Europos dujų vartotojai turi pretenzijų Ukrainai kaip dujų tranzitą vykdančiai valstybei – jos turi būti pagarsintos. Ukraina savo energetinėje priešpriešoje su Rusija iš ES nelaukia didelės pagalbos, tačiau norėtų teisingo požiūrio. Galų gale mūsų šalis pasirašė Europos energetikos chartiją ir laiko save bendros Europos dujų rinkos dalyve.
Šiandien Ukrainai teikiama XXI amžiaus Realpolitik pamoka demonstruojant, kad mūsų šalis privalo veikti vadovaudamasi tam tikromis ES priimtomis taisyklėmis. Sutinku, kad Ukrainos vadovybės veiksmai ne visada yra efektyvūs – tai yra susiję ir su naujos valdančiosios komandos formavimo procesu, ir su nepaprasta bei netikėta Rusijos agresija „hibridinio“ karo formatu. Kremlius Ukrainą stengiasi likviduoti kaip Rusijos konkurentę posovietinėje erdvėje ir kartais atrodo, kad Maskva šiam darbui yra gavusi Briuselio indulgenciją. Galų gale netenka abejoti, kad Senosios Europos atstovai nenorėtų, kad vidutinio laikotarpio perspektyvoje ES Centrinės Europos grupė sustiprėtų Ukrainos, kurios potencialas viršija šiandien neišspręstų problemų apimtį, sąskaita.
Ukraina šiandien ne tiek kovoja su teroristais Donbase, kiek atkuria savo subjektyvumą, stengiasi netapti kamuoliu didžiulėje geopolitikos aikštėje, o būti jei ne pagrindinės sudėties žaidėja, tai bent gauti teisėtą vietą ant atsarginių žaidėjų suolelio. Šiandien nuo Ukrainos karių ir diplomatų pastangų labiausiai priklauso, užlies ar neužlies mūsų šalį euroskepticizmo banga po to, kai Asociacijos sutartis tarp Ukrainos ir ES ims veikti visu mastu.
