Humoras komunistinės diktatūros metais buvo ne tik priemonė praskaidrinti niūrią kasdienybę. Būtent politiniai anekdotai buvo vienas iš svertų, padėjusių išklibinti komunistinės diktatūros pamatus. Niūrios sovietinės tikrovės ironizavimas buvo tas ženklas, rodantis, kad žmonės nustojo tikėti vergvaldišku režimu.
Ironizuojama nyki kasidenybė
Kaip pavyzdys, gali būti pateiktas šis juokas: „Ką jūs elgiatės su pelėmis Kremliuje?“ „Tiesiog pastatau ženklą, skelbiantį, jog čia yra kolūkis. Tuomet pusė pelių tiesiog pastips, o kitos išsilakstys velniop.“
Benas Lewisas į vieną knygą surinko pačius šmaikščiausius ir įsimintiniausius sąmojus, kurie iš lūpų į lūpas plito per daugiau nei septynis dešimtmečius trukusią komunistinę tironiją. Jo knyga remiasi maždaug 40 anksčiau išspausdintų darbų, kurių tarpe yra ir pogrindyje išleisti politinių anekdotų rinkiniai, ir rinkiniai, kuriuos emigracijoje išleido sovietiniai disidentai. Dar nemaža dalis politinių sąmojų į viešumą iškilo tik po 1989 metų, kai tapo saugu juos paviešinti.
Verta prisiminti tai, kad buvo laikai, kai Sovietų Sąjungoje vos už vieno sąmojo ištarimą, o kartais net už jo klausymą galėjai lengvai atsidurti priverstinio darbo stovykloje. Apie tai taipogi yra sukurptas ne vienas sąmojis. „Kas iškasė Baltosios jūros kanalą (pats kraupiausias Josifo Stalino vergiško darbo projektas)? „Kairysis krantas buvo iškastas tų, kurie laidydavo sąmojus, o dešinysis tų, kurie jų klausydavosi.“ Komunistinėje sistemoje, kuri gviešėsi visiško valdžios monopolio, bet koks nepaklusnumas galėjo būti suvokiamas kaip tam tikra pasipriešinimo forma. Šaipytis iš režimo buvo pavojinga.
Tą puikiai atskleidžia ir vengriškas politinis anekdotas: du draugai ėjo gatve. Vienas paklausė: „Ką tu manai apie Matyasą Rakošį (Vengrijos komunistų lyderį)?“ „Aš negaliu tau čia atsakyti, sek paskui mane“ – atkirto kitas draugas. Jie nukulniavo siaura šonine gatvele. „Nagi dabar sakyk, ką manai apie M. Rakošį“ – vėl ragina pirmasis. „Ne, dar ne čia“ – vėl atkerta antrasis ir abu nukeliauja į daugiaaukštį namą. „Nagi, sakyk pagaliau“ – primygtinai spiria pirmasis. „Ne, vis dar nesaugu“ – nepasiduoda draugas ir jie laiptais nulipa į namo rūsį. „Nagi pagaliau gali sakyti, ką manai apie mūsų prezidentą“ – vėl nekantrauja pirmasis. „Ką gi, man iš tikrųjų jis visai patinka“ – savo nuomone apie M. Rakošį atskleidžia kamantinėjamas draugas. Šis politinis anekdotas puikiai atskleidžia komunistinėje santvarkoje tvyrojusią visuotinę baimę. Vengrijos slaptosios policijos archyvuose knibždėte knibžda dokumentų, įrodančių, kad už politinius sąmojus ne vienas žmogus buvo atsidūręs už grotų. Sovietų Sąjungoje situacija buvo dar prastesnė.
Pirmieji anekdotai
Pirmieji politiniai anekdotai Rusijoje atsirado iškart po spalio revoliucijos. Štai vienas iš jų pasakoja apie moterį, kuri apsilanko zoologijos sode ir pirmą kartą pamato žirafą. „Žiūrėk, ką bolševikai padarė šitam vargšui arkliui“ – gailestingai sušunka moteriškė.
Politiniai anekdotai puikiai ironizavo nykią sovietinę kasdienybę. Štai dar vienas politinis anekdotas pasakoja apie 3 nekaltai į gulagą patekusius vyrus. „Mane uždarė už tai, kad aš 5 minutėm per vėlai ateidavau į darbą, todėl apkaltino sabotažu“ – pasakoja pirmasis. „Mane uždarė todėl, kad aš nuolat ateidavau į darbą 5 minutėmis per anksti, todėl apkaltino šnipinėjimu“ – pasiguodė antrasis. „Mane uždarė už tai, kad į darbą visada ateidavau laiku, todėl apkaltino turint vakarietišką laikrodį“ – savo istoriją papasakojo trečiasis. Norint patekti į gulagą, sovietiniais laikais nieko blogo padaryti net nereikėdavo.
Dar 1933 metais per Komunistų partijos Centro komiteto susitikimą aršus stalinistas Matvejus Škiriatovas pareiškė, kad sąmojai apie partiją yra ne kas kita, o agitacija prieš partiją. Kiek vėliau panašius žodžius ištarė ir nacistinės Vokietijos propagandos vadas Josefas Goebbelsas, kuris pareiškė, kad naciai išnaikins politinius sąmojus. Nė vieniem, nė kitiem to padaryti nepavyko, o, žlugus Sovietų Sąjungai, patys sąmojai tapo analitikų tyrinėjimo objektu.
Mėgo ir patys komunistai
Tiesa, reikia pridurti, kad politiniai anekdotai buvo populiarūs ne tik sovietinių disidentų, tačiau ir paties režimo tarpe. Pats J. Stalinas mėgdavo ciniškus, režimo brutalumą parodančius anekdotus. Vienas iš jų pasakoja apie Gruzijos delegacijos vizitą pas patį J. Staliną. Po susitikimo J. Stalinas pasigenda pypkės ir nurodo L. Berijai vytis gruzinus ir išsiaiškinti, kuris jų paėmė pypkę. Po kiek laiko J. Stalinas vis dėlto atranda pypkę po krūva popierių, tačiau L. Berija šaltakraujiškai atsako, kad jau per vėlu, nes pusė gruzinų delegacijos jau esą prisipažino dėl vagystės, o kita pusė mirė per tardymą.
Per dvidešimtąjį Komunistų partijos suvažiavimą politiniu sąmoju išsiskyrė ir Nikita Chruščiovas, kuris pareiškė, kad J. Stalinas būtų deportavęs visus ukrainiečius, tačiau nesugalvojo kur juos padėti. Suvažiavimo stenogramoje užfiksuota, kad po N. Chruščiovo sąmojo salėje nuvilnijo skardus juokas.
B. Lewiso knygoje, kuri pavadinta „Kūjis ir plaktukas“, teigiama, kad dauguma sovietinių sąmojų buvo tiesiog seniau egzistavusių sąmojų perdirbiniai. Kaip pavyzdys gali būti pateiktas šis sąmojis: avių banda paniškai artinasi prie Suomijos sienos ir prašosi, kad joms būtų leista patekti į šalį. „Berija įsakė suimti visus dramblius“ – aiškina avys. „Tačiau juk jūs nesate drambliai“ – atšauna suomių pasieniečiai. „Taip, tačiau pabandykite tai paaiškinti Berijai“ – atsako avys. Šis sąmojis Sovietų Sąjungoje prigijo ketvirtajame dešimtmetyje, tačiau panašų sąmojį vartojo dar XII amžiuje gyvenęs persų poetas, kuris metaforiškai kalba apie nuo karaliaus arešto orderio, taikomo tik asilams, bėgančią lapę. Tiesa, šio atradimo verte galima abejoti. Juk nuo to, ar sąmojai apie Staliną bei partiją buvo perdirbiniai, ar ne, pati esmė nesikeičia.
Populiariausi anekdotai – apie ekonomiką
Iš viso B. Lewisas priskaičiuoja maždaug 20 politinių anekdotų tipų. Bene populiariausi anekdotai būdavo apie ekonomiką. Štai viena moteris sako savo draugei: „Girdėjau ryt bus sniego“. „Na aš dėl sniego eilėje stovėti nesiruošiu“ – atsako jai draugė. Buvo šaipomasi ir iš marksizmo. Buvo klausiama, kodėl socialistinės teorijos centre atsidūrė individas. Atsakymas paprastas: dėl to, kad individą lengviausia apspardyti iš visų pusių.
Buvo ironizuojamas ir socialistinis realizmas. „Kuo socialistinio realizmo menas skiriasi nuo natūralistų bei impresionistų?“ – domaujasi vienas žmogus. „Natūralistai piešia taip, kaip mato, impresionistai taip, kaip jaučia, o socrealizmo atstovai – taip, kaip yra liepiama“ – paaškina jam draugas. Politiniai anekdotai šaipėsi ir iš sovietinio stiliaus „demokratijos“. „Kada Rusijoje vyko pirmi rinkimai?“ – skamba klausimas. „Tuo metu, kai Dievas, sukūręs moterį, pastatė Ievą prieš Adomą ir pastarajam pasakė: eiki ir išsirink sau žmoną“ – skamba atsakymas.
Neaplenkdavo anekdotai ir žydų. Vienas komunistinis anekdotas pasakoja apie žydą Chaimą. „Chaimai, kaip gyvena tavo brolis Jozefas?“ – klausia žmogelis. „Jis gyvena Prahoje ir ten stato socializmą“ – atsako Chaimas. „O tu gi dar turi ir sesę Juditą. Kaip ji begyvena?“ „Ji irgi gyvena gerai, apsistojo Budapešte ir ten kurią šviesų komunistinį rytojų.“ „O tavo vyresnysis brolis Bernis?“ „Jis išvyko į Izraelį“ – atsako Chaimas. „Ką, jis irgi ten stato socializmą?“ „Ne, tu gal kvailas, kodėl jis turėtų tai daryti savo šalyje“ – atšauna Chaimas.
Pritaikomi ir šiandien
Dabar nemaža dalis šių politinių sąmojų yra pritaikomi ir šiandieninei Rusijai, o ypač Vladimirui Putinui. Vienas iš tokių sąmojų skelbia: J. Stalinas sapne pasirodo V. Putinui ir pareiškia turįs porą patarimų. „Nužudyk savo oponentus ir perdažyk Kremlių mėlynai“ – pataria J. Stalinas. „Kodėl mėlynai?“ – klausia V. Putinas.
Be politinių sąmojų, pasakojamų apie diktatorius, pasaulis būtų žymiai niūresnė vieta. Tiesa, vien politiniai sąmojai nė buvusios Sovietų Sąjungos, nė dabartinės Rusijos gyventojų laimingesniais nepadarė.
