Galų gale horizonte pasirodė politinis ilgalaikės ir kruvinos partizaninės kovos sprendimas Kolumbijoje. Po metus trukusių slaptų kontaktų 2012 metų spalį prasidėjo oficialios taikios derybos tarp Vyriausybės ir partizanų – Kolumbijos revoliucinėmis ginkluotomis pajėgomis (FARC).
Bendra konflikto dinamika taip pat prisideda prie konflikto sureguliavimo. FARC organizacija susilpnėjo karine prasme, ir dabartinė lyderių karta turi paskutinį šansą bent kažkaip pateisinti ilgus kovos metus, pasirašydami taikos susitarimą, kuris leis partizanams dalyvauti taikos atstatymo procese. Vyriausybė veikia iš jėgos pozicijos, nes jos karinis pranašumas yra jeigu ne lemtingas, tai bent jau nebepakeičiamas.
Sėkmė derybose nėra garantuota. Nesutarimai dėl aptarinėjamų politinių klausimų yra reikšmingi, dauguma Kolumbijoje skeptiškai vertina FARC, ir nors dauguma tų pačių kolumbiečių palaiko derybinį procesą, toks palaikymas silpnėja. Vis dėlto stipriausios politinės jėgos vis dar nusiteikusios derėtis, o jų oponentai kol kas nieko nepasiekė. Saugumo pajėgos šiandien puikiai bendradarbiauja ir sutaria su valdžia, skirtingai nei anksčiau, ir jiems skirta vieta prie derybų stalo. Tai mažina politinių ir karinių vadovų planų nesutapimo riziką. Anksčiau būtent tai trukdė siekti taikos.
Šiais metais Filipinai gali padaryti reikšmingą žingsnį kelyje į tvarios taikos neramiuose šalies Pietuose įtvirtinimą. Vyriausybė ir pati didžiausia ir geriausiai ginkluota sukilėlių organizacija Moro Islamo išlaisvinimo grupuotė (MILF) spalį pasirašė labai svarbų taikos susitarimą. Šis susitarimas tapo 15 metų trukmės derybų rezultatu. Ir jis suteikia puikų šansą užbaigti jau 40 metų besitęsiantį partizaninį karą, kurio metu žuvo maždaug 120 000 žmonių.
Konfliktas tarp valdžios ir MILF yra didžiausias, tačiau toli gražu ne vienintelis prievartos ir smurto šaltinis, apėmęs regioną. Kariniai, genčių vadai su diktatoriškais polinkiais, žmonių grobikai, žiaurūs ekstremistai, slepiantys teroristus iš kitų šalių – visai tai gali dar daugybę metų destabilizuoti visą šalį ir regioną.
Taikos susitarimas nukreiptas į šių problemą sprendimą naujo, visiškai autonomiško regiono sukūrimu Mandanao saloje su musulmoniška dauguma. Jis turės dideles teises, didesnę teritoriją ir didelę resursų kontrolę. Jeigu viskas vyks pagal planą, tokia autonomija bus sukurta iki 2016 metų, kai postą paliks dabartinis Filipinų prezidentas.
Spalio derybės nedavė atsakymų į keletą klausimų, kuriuos spręsti vis dėlto reikės. Tarp šių klausimų – įstatymas, kuriuo bus reguliuojamas naujasis regionas, ir MILF kovotojų ateitis. MILF teks įtikinti savo šalininkus dėl kai kurių keblių sutarties punktų. Prezidento administracijai teks įtikinti Kongresą priimti naująjį įstatymą ir pašalinti konstitucines kliūtis, kad būtų galima perduoti valdžią autonominiam regionui. Kliūtys šiame kelyje yra didžiulės, tačiau yra ir viltis, kad taika Filipinų Pietuose pagaliau taps pasiekiama.
Mianamaras
Mianmaro vadovybė tęsia savo pažadų vykdymą: vykdomos reformos, ir šalis ryžtingai traukiasi iš savo autoritarinės praeities. Išlaisvinti politiniai kaliniai, sutrumpinti juodieji sąrašai, priimtas susirinkimų laisvės įstatymas, atšaukta žiniasklaidos cenzūra. Prezidentas Thein Seinas pradėjo bendradarbiauti su opozicija ir, visų pirma, su demokratinio judėjimo lydere Aung San Suu Kyi, kurią šiemet išrinko į parlamentą.
Tačiau kelias į demokratiją pasirodė ne toks lengvas. Masiniai neramumai ir smurtas Rakchaino valstijoje, nukreipti daugiausiai prieš musulmonų mažumą, meta šešėlį ant reformų proceso. Tokia įtampa kyla dėl to, kad laisvės išplėtimas suteikia galimybę į paviršių išplaukti paslėptiems konfliktams. Šiame fone bendruomenių smurto pavojus kelia nerimą. Vyriausybei ir Aung San Suu Kyi reikia imtis suderinto ir nedviprasmiško atsako į šį smurtą, aiškiai parodžius, kad jam naujame Mianmare vietos nėra.