Kontroliuoti, reglamentuoti, licencijuoti, bausti, neleisti, stabdyti, apmokestinti, sumažinti ir atimti - tai mūsų biurokratai ir politikai moka daryti. Dusinančiuose spąstuose atsidūręs lietuvis pasiduoda, gyvena iš pašalpų arba emigruoja.
Jeigu emigrantų nemažės, jau artimiausiais metais valstybės ir ūkio laukia naujas nuosmukis, prognozuoja profesorius Rimantas Rudzikis.
- Kaip gyvens Lietuva po dvejų ar penkerių metų, jei kasmet emigruoja beveik 60 tūkstančių darbingų, daugiausia 25-34 metų, žmonių?
- Emigracija yra didžiausia grėsmė. Jau dabar sąlygiškas darbuotojų skaičius, be individualių įmonių ir ūkininkų, nesiekia nė 900 tūkstančių. Iš jų 300 tūkstančių dirba viešajame sektoriuje ir atlyginimus gauna iš valstybės biudžeto. Tik 600 tūkstančių kuria verslą. Kasmet išvažiuoja dešimtadalis bendrojo vidaus produkto kūrėjų. Nesunku numatyti, kad per trejus metus jau bus išvažiavę trečdalis. Kad teks susidurti su rimtomis darbo jėgos problemomis, matome jau dabar. Trūksta tolimųjų maršrutų vairuotojų, aukštos kvalifikacijos suvirintojų, aukštos klasės vadybininkų, informacinių technologijų specialistų.
- Kaip atsigaus šalies ūkis, jei nebeliks darbo jėgos?
- Jeigu situacija nesikeis, 2012 metais vėl prasidės nuosmukis. Šalies ūkį žemyn gramzdins skolos. Investicijos iš kitų šalių neateis, nes trūks darbo jėgos. Atvyks imigrantai. Ir, manau, ne iš išsivysčiusių šalių. Atvažiuos ne patys geriausi, todėl kils daug socialinių problemų. Blogiausia, kad investuoti Lietuvoje jau dabar vengia ir mūsų verslininkai. Jie plečia gamybą Baltarusijoje ar kitose verslui palankesnėse šalyse. Todėl dar kartą akcentuoju - Lietuvos raidai iškilusi grėsmė.
- Emigracijos priežastys aptarinėtos šimtus kartų, bet kodėl vis dar nematome veiksmingų sprendimų, kurie skatintų pasilikti, savo ateitį kurti Tėvynėje?
- Iš tiesų visi žino pagrindines emigracijos priežastis. Trūksta darbo vietų, maži atlyginimai, sunku pradėti verslą. Vyriausybė ir Seimas sutaria, kad būtina kuo greičiau supaprastinti viso verslo sąlygas ir mokesčių sistemą. Tačiau iki šiol norint atidaryti mažą kirpyklą tenka įveikti didžiules biurokratines kliūtis, gauti daugybę leidimų.
Netiesa, kad nieko nedaroma. Sprendimai yra priimti, tačiau viskas vyksta neapsakomai lėtai. Skandinavijos šalyse vis dar daug paprasčiau pradėti ir plėtoti verslą. Mus aplenkė net karo nualinta Gruzija. Ji įstengė sukurti patrauklią verslo aplinką, supaprastino mokesčių sistemą.
- Kodėl mūsų politikams trūksta drąsos priimti gyvybiškai svarbius sprendimus?
- Neteko girdėti, kad Vyriausybė ar Seimas pasakytų, jog krizės sąlygomis anksčiau priimti draudimai ar ribojimai yra pertekliniai, ir pasiūlytų juos panaikinti. Vis diskutuojama, kaip įvesti naujų. Drąsių reformų Seimas priimti negali, nes nėra tvirto pamato - stiprios valdančiosios daugumos. Didžiojoje Britanijoje į valdžią atėjus dviejų politinių partijų atstovams susirūpinta, ar tai nebus reformų stabdys. Mūsų Seime visuomet yra kelios politinės partijos ir silpna valdančioji dauguma. Esu įsitikinęs, kad atėjo laikas keisti politinę sistemą ir Rinkimų įstatymą.
- Valdžia, neseniai džiaugsmingai pareiškusi, esą beveik pusė bedarbių papildomai užsidirba, gal jau kurpia sankcijas badmiriauti nenorintiems žmonėms. Pašalpų prašytojų tik daugėja, nes buvusios darbo vietos neatkuriamos. Ką daryti, kad mūsų šalies piliečiai galėtų dirbti ir gyventi oriai?
- Gerai, kad žmonės nemiršta iš bado, ieško atsitiktinio uždarbio. Reikia nepamiršti, kad šešėlinis verslas išplinta vasarą, o pasibaigus sezoniniams darbams traukiasi. Papildomai padirbėti yra geriau, nei eiti vogti. Jei mūsų šalyje nebūtų tiek kliūčių smulkiajam verslui, tiek daug prašytojų nebūtų. Lietuva gyvens gerai tik tada, kai daugiau gamins ir parduos produkcijos pasaulio rinkose. Tada kils ūkis, atsiras darbo vietų.
