Karjera be didelių ambicijų
Trumpai apie F. Hollande'ą (visas vardas – Francois Gerard George Hollande): gimė 1954-ųjų rugpjūčio 12 d. Normandijoje, Ruanoje, tėvas George'as Hollande'as buvo otolaringologas, o motina Nicole Tribert – socialinė darbuotoja (mirė prieš trejus metus būdama 82-ejų). Hollande – 16 amžiuje iš kalvinistų pasiskolinta pavardė, nurodanti tikrąją tėvynę – Nyderlandus. 1968 m. šeima persikraustė į turtingą Paryžiaus priemiestį. Čia jaunuolis įgijo teisininko specialybę, vėliau – dar ir ekonomisto. Po studijų prasidėjo jo profesinė ir politinė karjera: dirbo auditoriumi, mokesčių inspekcijos referentu, Eliziejaus rūmų tarnautoju, kelių vyriausybių administracijos vadovu, net Neįgaliųjų konsultacinės tarybos prezidentu. Nuo 1980 m. F. Hollande'as yra Prancūzijos socialistų partijos narys ir aktyvus F. Mitterrando rinkimų kampanijos dalyvis. 1997-aisiais tampa partijos pirmuoju sekretoriumi ir Nacionalinės Asamblėjos (parlamento) nariu.
Tačiau jis niekada – ar tiesiog nebuvo pastebėtas ir įvertintas, ar dėl savo ambicijų – netapo ministru. Nors administracinio darbo nevengė (2001 m. kovą buvo išrinktas gimtojo Tiulio miesto meru, o 2008-ųjų kovą – Korezo departamento generalinės tarybos prezidentu), apžvalgininkai tvirtina, kad F. Hollande'as turi tik teorinių žinių, kaip nurodinėti vyriausybei. N. Sarkozy – priešingai: prieš tapdamas prezidentu 2007 m., jis kaip vidaus reikalų ministras jau vaikė imigrantų jaunimo demonstracijas.
Bet politikas save sieja su paprasta liaudimi: nešioja nebrangų laikrodį, mėgsta, kaip visi prancūzai, futbolą, vandenis raižo skuteriu ir yra apsuptas savo ir ne savo vaikų. Keturis iš jų sugyveno su garsiąja metais vyresne bendraminte, 2007 m. rinkimų kampanijos socialistų kandidate Segolene Royal, – du sūnus ir dvi dukteris. Po 28 m. bendro gyvenimo jie išsiskyrė, kai žmonai nepavyko laimėti prezidento rinkimų. Dabartinė gyvenimo draugė (Prancūzijoje, be tradicinės šeimos, egzistuoja ir „namų partnerystės“ statusas) – garsi žurnalo „Paris Match“ politikos žurnalistė, 47-erių Valerie Trierweiler, kuri jau turi tris vaikus ir su kuria būsimasis partneris bendravo nuo 2006 m., dar būdamas ankstesnėje santuokoje, taigi, akyliems naujojo prezidento gyvenimo stebėtojams yra už ko užkibti...
N. Sarkozy ir F. Hollande'as drauge dalyvavo Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjime (nuotr. SCANPIX)
Permainų lyderis – ES galvos skausmas?
Antrasis Prancūzijos prezidentas socialistas iškart paskelbė save permainų lyderiu. Šalies spauda primena, kad kone visi buvę vadovai vilko sunkią permainų naštą. F. Hollande'as turėtų prisiminti, kaip jis konsultavo savo mokytoją F. Mitterrandą, kuriam teko būti Europos kairiųjų vėliavnešiu tuo metu, kai Vakaruose įsigalėjo liberali JAV prezidento Ronaldo Reagano ir konservatyvi britų premjerės, „geležinės ledi“ Margaret Thatcher ekonominė politika. Nedera pamiršti, kokie nelengvi Paryžiui tada buvo šie Vakarų pasaulio lyderiai, nuolat konfrontavę su prancūzams istoriškai palankesne Maskva. Kai kas F. Hollande'ą laikė nuobodžiu funkcionieriumi, o aštrialiežuviai primindavo mokyklines pravardes – pudingas, kilimėlis po kojomis, drambliukas Babaras. O visus savo palyginimu nustebino buvęs Paryžiaus meras ir prezidentas Jacques'as Chiracas, dar 1981 m. su kandžiu humoru pasakęs, kad F. Mitterando rinkimų kampanijos dalyvis yra mažiau žinomas net už savo šeimininko labradorą... Bet vėliau J. Chiracas vos nepateko už grotų, o tas „šuo už pavadėlio“ ėmė nuosekliai kilti partinės karjeros laiptais ir buvusiam jo kritikui net teko už jį balsuoti...
Išrinktajam Prancūzijos vadovui gera pamoka galėtų būti ne tik senieji laikai, bet ir N. Sarkozy kadencija (beje, šis dešiniojo centro atstovas vienintelis iš prezidentų po 1981 m. Valery Giscard d'Estaingo nepratęsęs savo prezidentavimo antrąkart). N. Sarcozy teko sunki ekonominės krizės našta, sudėtingi sprendimai šalies viduje – juk penktoji pasaulio ekonomika kenčia nuo 10 proc. siekiančio nedarbo, didžiulio biudžeto deficito. N. Sarkozy buvo užsibrėžęs išvesti šalį į Europos lyderės pozicijas ir taip nušluostyti nosį Didžiajai Britanijai, kuri savo finansų nesusiejo su euru. Bet Paryžius turėjo susidraugauti su kitu nelengvu kaimynu – Vokietija, kad net atsirado dueto pavadinimas „Mercozy“, kuriame, deja, Prancūzijos prezidento pavardei skirtas tik antrasis dėmuo...
Prancūzijos politikos mokslų instituto (Science Po) direktorius, politologas Philippe'as Perchocas suabejojo, kaip socialistui F. Hollande'ui seksis bendrauti su dešiniųjų pažiūrų Angela Merkel, nes iš pradžių šis bendravimas visada strigdavo. Nereikia pamiršti, primena politologas, kad po kitąmet vyksiančių rinkimų Vokietijoje A. Merkel valdžioje gali ir nebelikti. Taip pat 2013 m. vyks rinkimai ir Italijoje, kuri, kaip ir visa pietinė ES dalis, patiria didžiulius ekonominius sunkumus.
Bet į kairę sukanti Prancūzija jau netrukus pateiks nemažą akibrokštą: F. Hollande'as gegužės 20–21 d. Čikagoje vyksiančioje NATO vadovų konferencijoje ketina mesti pirmą iššūkį, pareikšdamas apie Prancūzijos kariuomenės išvedimą iš Afganistano iki šių metų pabaigos. Paskui jis nori revizuoti kovo mėnesį ES euro zonos šalių pasirašytą taupymo politiką skatinantį Fiskalinio stabilumo paktą, kad nuo ekonomikos susitraukimo ir stabilizacijos būtų pereita prie jos augimo. F. Hollande'o šūkis „Užteks taupyti“ verčia traukyti pečiais kitas euro zonos šalis, kurioms toks būdas yra vienintelis norint išbristi iš recesijos duobės. O kaip tai atrodys Bendrijos narėms, kai jos priėmė strategiją „Europa-2020“? – klausia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas. Bet ES normatyvų revizija, susitelkimas prie vidaus problemų, pataikavimas rinkėjų socialinėms reikmėms visada būdavo būdingas kairiųjų bruožas. Svarbu, kad tos populiarios idėjos nesusidurtų su negailestinga realybe.
Prancūzijos prezidento rinkimuose – F. Hollande'o triumfas (nuotr. Elta)
Tarp dviejų smagračių
Prancūzijos rinkimų kampanijos dalyviai savo kalbose Baltijos šalių neminėjo, todėl sunku prognozuoti, kokie bus Paryžiaus santykiai su Vilniumi. Politologai sutaria, kad jie labai nesikeis. Ph. Perchocas mano, kad vienu aspektu Europoje įsigalinti pozicija atkurti sienas ir riboti laisvą asmenų migraciją Lietuvai nenaudinga. Paryžiaus reikalavimas nustatyti imigrantų kvotas atsilieps lietuvių migracijai į ES šalis. Kita vertus, jei F. Hollande'as daugiau dėmesio skirs ekonomikos koncentracijai, tai gali reikšti sudėtingesnę skolinimosi perspektyvą ir net biudžeto deficito augimą.
Taip pat reikia prisiminti, kad 2009-ųjų rugsėjį Lietuvos ir Prancūzijos prezidentai pasirašė pirmąjį abiejų šalių istorijoje Susitarimą dėl strateginės partnerystės, lydimą konkrečių veiksmų plano. Jis ypač svarbus Lietuvos energetinės integracijos į Bendrijos sistemą požiūriu, taip pat branduolinės energetikos plėtros aspektu. Nors šį dokumentą daug kas laiko formaliu „popieriniu“ susitarimu, jis reiškia tam tikras reglamentuotas tarpvalstybinio bendradarbiavimo taisykles, kurių turės laikytis ir išrinktasis prezidentas.
Nors Baltijos šalys nebuvo minimos nė vieno kandidato kalbose, tai nėra blogai, pažymi politologai. Lietuva vykdo bendrą ES politiką ir dažni Paryžiaus akibrokštai Bendrijai neturėtų nuvilti Vilniaus.
Istorijos ratas sukasi be paliovos ir net didžiausios Europos valstybės vadovo pasikeitimas negali sutrukdyti šio proceso, o Lietuva tėra mažytė šio rato sutvirtinimo vinis. Net jeigu ji atsidurs tarp dviejų smagračių – ką tik trečiąkart inauguruoto Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir gegužės 15 d. savo įgaliojimus perimsiančio kairėjančios Prancūzijos lyderio.
