JAV ir Europos santykiai taip stipriai paveikė XX ir XXI amžių, kad Niujorko universiteto istorikė Mary Nolan šį laikotarpį vadina „transatlantiniu šimtmečiu“. Šie santykiai daugiausia sukosi apie karines intervencijas ir vartotojiškos kultūros plėtrą.
Amerikos vaidmuo buvo lemiamas abiejuose pasauliniuose karuose ir konfliktuose po Jugoslavijos subyrėjimo. Europa taip pat tapo svarbia amerikietiško vartojimo modelio ir rinkos normų plėtros erdve.
Vis dėlto karinės intervencijos ir rinkos kultūra ne tik skatino bendradarbiavimą, bet ir kėlė tarpusavio nepasitenkinimą. Europoje dar XX a. pradžioje ėmė ryškėti antiamerikietiškos nuotaikos, susijusios su baime dėl kultūrinio dominavimo. Vėliau jas populiariojoje kultūroje sustiprino tokios grupės kaip „The Clash“ ir „Rammstein“.
Europos karinis silpnumas
Tuo metu JAV antieuropietiškos nuostatos rėmėsi suvokiamu Europos kariniu silpnumu. Istoriniai pavyzdžiai tai sustiprino: Antrojo pasaulinio karo metu be JAV karinės pagalbos Jungtinė Karalystė ir Sovietų Sąjunga nebūtų galėjusios ilgai priešintis nacistinei Vokietijai.
Po Šaltojo karo amerikiečiai tikėjosi, kad Europa prisiims didesnę atsakomybę už pasaulinį saugumą, tačiau šių lūkesčių nepateisino. 1991 m. kare prieš Iraką JAV dislokavo daugiau nei pusę milijono karių, kai pagrindinės Europos šalys – gerokai mažiau. Panaši situacija susiklostė ir NATO bombardavimo kampanijos prieš Serbiją metu, kuri didžiąja dalimi rėmėsi JAV pajėgomis ir žvalgyba.
2003 m. Irako karas dar labiau įtvirtino JAV įsitikinimą Europos silpnumu. Vokietija ir Prancūzija karo nepalaikė, o griežtojoje JAV dešinės retorikoje buvo vaizduojamos kaip bejėgės. Paradoksalu, tačiau šiandien „America First“ konservatoriai perėmė dalį Europos kritikos šiam karui, nors Europos priklausomybę nuo JAV, ypač remiant Ukrainą, ir toliau laiko silpnumo įrodymu.
Demografinės problemos – naujas strateginis nerimas
Antieuropietiškos nuostatos, susijusios su kariniais klausimais, turi ilgą istoriją, tačiau dabar JAV strategijoje atsiranda naujas elementas – susirūpinimas Europos gyventojų skaičiaus mažėjimu.
Istoriškai demografinės tendencijos nuolat kėlė nerimą – nuo Malthuso baimių dėl maisto trūkumo iki XX a. susirūpinimo pasauliniu gyventojų pertekliumi. Nors šie argumentai neišnyko, pastaruoju metu juos nustelbė nerimas dėl demografinio nuosmukio.
Šio požiūrio simboliu JAV tapo Elonas Muskas, teigiantis, kad mažėjantis gimstamumas yra didžiausia grėsmė civilizacijai. Europoje šias idėjas perėmė populistinės, prieš imigraciją nusistačiusios partijos, kurių retorika atliepia realias demografines tendencijas.
1990–2020 m. Vidurio ir Rytų Europos gyventojų skaičius sumažėjo 8 proc., o tokiose šalyse kaip Bulgarija ir Rumunija – daugiau nei penktadaliu. Dešiniojo sparno populistai JAV ir Europoje ragina didinti „vietinį“ gimstamumą, tai pateikdami kaip alternatyvą modeliui, grindžiamam imigracija.
Kaip rašo sociologas Ivanas Krastevas ir teisės ekspertas Stephenas Holmesas, šis susitelkimas ties demografiniu nuosmukiu atspindi baimę, kad neintegruojami atvykėliai susilpnins nacionalinį tapatumą ir visuomenės sanglaudą. Tai aiškiai girdėti tokių lyderių kaip Vengrijos premjero Viktoro Orbano ar Serbijos prezidento Aleksandro Vučičiaus pasisakymuose.
Apskritai naujoji JAV nacionalinio saugumo strategija žymi platesnio persitvarkymo kulminaciją, kai konservatyvioji dešinė abipus Atlanto demografinį nuosmukį pavertė centrine politine problema. Europai Vašingtono bandymai stiprinti dešiniąsias politines jėgas ateityje gali tapti nauju nestabilumo ir visuomenės poliarizacijos šaltiniu.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
