1948 m. arabų ir Izraelio karas
Kovos tarp palestiniečių ir žydų pajėgų, vadovaujamų Haganos (žydų sukarinta organizacija Palestinoje), vėliau tapusi Izraelio gynybos pajėgomis, prasidėjo 1947 m. 1948 m. gegužės 15 d., kai Jungtinės Tautos rekomendavo padalyti tuometinę britų laikinai valdytą Palestiną į žydų ir palestiniečių valstybę. Egiptas, Sirija, Irakas, Libanas ir Užjordanė (vėliau Jordanija) paskelbė karą Izraeliui, kitą dieną po to, kai Izraelis paskelbė savo nepriklausomybę. Karas oficialiai baigėsi beveik po metų, kai Izraelis kontroliavo didžiąją dalį buvusio Britų mandato teritorijos, Egiptas – Gazos Ruožą, Jordanija – Vakarų Krantą, o keli šimtai tūkstančių palestiniečių buvo priversti palikti savo namus.
1956 m. Sueco krizė
Spalio 29 d. Izraelis, kartu su Prancūzija ir Didžiąja Britanija, įsiveržė į Egipto Sinajaus pusiasalį, siekdamas atšaukti Egipto lyderio Gamalo Abdel Nassero įvykdytą Sueco kanalo nacionalizaciją. JAV ir Sovietų Sąjungos spaudimu puolimas buvo sustabdytas.
1967 m. Šešių dienų karas
Izraeliui susidūrus su Sirijoje, Libane ir Jordanijoje įsikūrusių palestiniečių kovotojų išpuoliais, regione tvyrojo įtampa. Birželio 5 d. Izraelis pradėjo prevencines atakas prieš Egiptą, Siriją ir Jordaniją po to, kai Egiptas sutelkė pajėgas Sinajaus pusiasalyje ir uždarė Sueco kanalą Izraelio laivybai.
Birželio 10 d. Izraelis iškovojo triuškinančią pergalę, po kurios kontroliavo Sinajų, Vakarų Krantą, Gazos Ruožą ir Golano aukštumas, taip pat šalies kontroliuojamose teritorijose atsidūrė daugiau kaip 1 mln. palestiniečių.
1973 m. Jom Kipuro karas
Spalio 6 d. Egiptas ir Sirija pradėjo netikėtą puolimą, siekdami susigrąžinti prarastas teritorijas, o Egipto kariuomenė įveikė Izraelio įtvirtinimus rytiniame Sueco kanalo krante. Saudo Arabija paskelbė naftos boikotą karo veiksmams paremti. Izraelis ir toliau kontroliavo Sinajaus pusiasalį, tačiau po karo prasidėjo derybos ir 1979 m. buvo pasirašyti Kemp Deivido taikos susitarimai.
Egiptas tapo pirmąja Izraelį pripažinusia arabų valstybe.
1978 m. invazija į Libaną
Kovo mėn. Izraelis įsiveržė į pietų Libaną po Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO), kuri po dalyvavimo pilietiniame kare iš Jordanijos persikėlė į Libaną, išpuolių. Po savaitės Izraelis pasitraukė, privertęs PIO pasitraukti nuo sienos.
1982 m. invazija į Libaną
Izraelis vėl įsiveržė į Libaną po pasienio susirėmimų su PIO. Po invazijos buvo apgultas Beirutas, o PLO vadovybė ištremta į Tunisą. Izraelis beveik dviem dešimtmečiams okupavo pietų Libaną.
1987 m. Palestinos intifada
Po didžiausios Izraelio žvalgybos nesėkmės nuo 1973 m. karo Vakarų Krante ir Gazos Ruože prasidėjo protestai, peraugę į kelerius metus trukusį sukilimą. Intifada (arabai taip vadina sukilimą prieš priespaudą) paskatino JAV ir Norvegijos tarpininkavimą, kuris lėmė 1993 m. Oslo susitarimus tarp Izraelio ir PIO.
1996 m. Libano karas
Balandžio 11 d. Izraelis pradėjo didelį puolimą prieš Libano kovotojų grupuotę „Hizbollah“, kuri pradėjo ilgalaikę partizaninę kampaniją prieš Izraelio okupaciją pietų Libane. Tris savaites trukęs puolimas, pavadintas operacija „Rūstybės vynuogės“, baigėsi be ženklesnių rezultatų. Po ketverių metų Izraelis pasitraukė iš Libano.
2000 m. – antroji intifada
Rugsėjo 28 d. griežtosios linijos šalininkas ir būsimasis Ministras Pirmininkas Arielis Sharonas apsilankė ant Šventyklos kalno, kur taip pat yra al Aksos mečetė, ir sukėlė palestiniečių protestus, kurie greitai peraugo į antrąjį sukilimą. Palestiniečių kovotojų grupuotės vykdė ilgalaikę savižudžių sprogdintojų išpuolių kampaniją, o Izraelio kariuomenė į tai atsakė karinėmis spec. operacijomis ir puolimu.
2005 m. pasitraukimas iš Gazos Ruožo ir Palestinos pilietinis karas
2005 m. Izraelis pasitraukė iš Gazos Ruožo. Po metų „Hamas“ laimėjo rinkimus ir tai sukėlė pilietinį karą Gazoje tarp islamistų ir pralaimėjusios „Fatah“ partijos, kuris baigėsi 2007 m., kai „Hamas“ užėmė pakrantės Ruožą. Atsakydami į tai Izraelis ir Egiptas įvedė pasienio apribojimus, kuriuos Izraelis sustiprino, kai „Hamas“ pagrobė Izraelio kareivį.
2006 m. Libano karas
Izraelis pradėjo puolimą prieš „Hizbollah“ Libane po to, kai smogikai per pasienio reidą pagrobė du Izraelio kareivius. Per 34 dienas trukusį konfliktą žuvo šimtai libaniečių ir dešimtys izraeliečių, be to, tai buvo pirmasis nuolatinis Izraelio apšaudymas raketomis, kurį vėliau pakartojo „Hamas“.
2008 m. Gazos karas
Įtampa tarp „Hamas“ ir Izraelio didėjo dėl pavienių raketų apšaudymų, kurie galiausiai privedė prie Izraelio oro ir sausumos puolimo Gazos Ruože, pavadinto operacija „Liejamas švinas“. „Hamas“ į Izraelį paleido šimtus raketų. Per tris savaites trukusį karą žuvo daugiau kaip 1 000 palestiniečių ir 13 izraeliečių.
2014 m. Izraelio ir Gazos karas
Liepos mėn. tvyrojusi įtampa vėl peraugo į karą – Izraelis pradėjo oro ir sausumos puolimą prieš „Hamas“ Gazoje, kai grupuotė paleido dešimtis raketų į žydų teritoriją. Per pusantro mėnesio trukusį karą žuvo dešimtys izraeliečių ir daugiau kaip 2 000 palestiniečių.
2021 m. konfliktas
11 dienų trukęs konfliktas prasidėjo po to, kai „Hamas“ po kelias savaites trukusios įtampos Jeruzalėje ir jos apylinkėse paleido raketas į miestus ir gyvenvietes visame Izraelyje. Šių raketų smūgių mastas ir aprėptis nustebino Izraelį. Šalis atsakė smūgiais iš oro ir artilerijos, smogdamas Gazos Ruožui. „Hamas“ į Izraelį paleido daugiau kaip 3,7 tūkst. raketų.
Žydų valstybę taip pat sukrėtė bendruomeninis smurtas tarp mažumos arabų izraeliečių ir žydų bei plačiai paplitę neramumai okupuotame Vakarų krante.
Konfliktas baigėsi, kai Egiptas kartu su JAV ir Kataru padėjo susitarti dėl paliaubų.
Parengta pagal „The Financial Times“
