Ačiū Dievui, Estijoje vėl prasidėjo vieša polemika dėl valstybės gynybos problemų, ir įdomiausia, kad šį kartą diskutuojama ne apie profesionalios ar šauktinių kariuomenės pranašumus, o apie tai, ar mes turėtume įsigyti šiuolaikinių ginklų, Estijos portalo „Delfi.ee“ paskelbtame straipsnyje rašo šio portalo pasaulio naujienų redaktorius Martinas Helme.
Faktiškai argumentai už ir prieš profesionalią kariuomenę buvo narstomi ne vieną kartą, ir tebevyrauja nuomonė, kad reikia išlaikyti dabartinį šauktinių kariuomenės modelį, teigia autorius. Iš to logiškai seka kita diskusijų tema: jei mes, bent jau žodžiais, sutikome ginti savo valstybę ir laisvę visos tautos kraujo sąskaita, tai ko reikia, kad ši gynyba būtų kaip įmanoma labiau efektyvesnė?
Atsakymas paprastas – reikia tankų, lėktuvų ir laivų. Ir ne tik. Būtina pasitikėjimą kelianti vadovybė, nuolatinis patriotizmo ugdymas ir piliečių ryžtas prireikus gintis.
Kurioziška, kad nepaisant rusų kariuomenės išvedimo, narystės NATO ir ES bei 15 metų trukusios gynybos pertvarkos, dabartinė Estijos saugumo būklė kelia daugiau nerimo, nei netrukus po nepriklausomybės paskelbimo, teigiama straipsnyje. Pirmiausia dėl to, kad dabar Rusija stipresnė ir agresyvesnė, nei kada nors po Sovietų sąjungos žlugimo. Jos agresyvumas kaimynų atžvilgiu didėja, o ne slopsta.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad žmonės, formuojantys mūsų gynybos politiką, elgiasi taip, tarsi gyventų pseudotikrovėje, tvirtina autorius. Mūsų politikai, be perstojo pabrėžiantys savo pasiekimus ir menkinantys klaidas, besąlygiškai patikėjo NATO gynyba ir netgi tuo, kad neva ES mums siūlo „minkštąją apsaugą“.
Žinoma, reikia tikėti ir pasitikėti savo sąjungininkais, tačiau kiekvienas bent šiek tiek racionaliai mąstantis žmogus puikiai supranta, kiek nedaug bus vertas NATO „skėtis“, jei mes patys į audrą išeisime pliki. Be to, yra dar viena rūsčią tikrovę primenanti aplinkybė, kurią mūsų politikai kaip įmanydami stengiasi nutylėti: iš 19 mūsų sąjungininkų NATO tik pavienės šalys gali mums pasiūlyti bent kiek reikšmingesnę karinę pagalbą, teigiama straipsnyje.
Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Italija ir Nyderlandai nepajėgia visos kartu surinkti kelių tūkstančių vyrų, kad būtų galima pasiųsti juos į iš esmės policinę operaciją Afganistane ar Libane. Atkreipkime dėmesį – nepaisant savo pažadų ir prisiimtų politinių įsipareigojimų, pastebi autorius. Kariniu požiūriu tiesiog nėra tokių dalinių, kuriuos būtų galima pasiųsti į užsienį. Nėra ir karinės technikos – daugelis Europos šalių iškilus būtinybei transportinius lėktuvus nuomojasi ne iš ko kito, o iš tos pačios Rusijos.
Taip pat negalima nekreipti dėmesio į tai, kad visoje Europoje, taip pat ir kariuomenėje, vyrauja pacifizmas ir politinis korektiškumas. Galbūt girdėjote istoriją apie olandų kareivius, kurie po atostogų atsisakė tęsti taikdarišką misiją, nes tai pavojinga. Ką tik pasiekė naujiena iš Švedijos, kad liūtui Šiaurės šalių kariuomenės grupės herbe nupjovė penį, nes saujelė armijoje tarnaujančių moterų palaikė tai įžeidimu ir pasiskundė Europos Žmogaus Teisių Teismui – kilnios kovos už lyčių lygybę vardan. Beje, Estija taip pat dalyvauja šios grupės veikloje. Štai kokiais rimtais gynybos klausimais užsiima emancipuoti Vakarai, rašoma straipsnyje. Galima įsivaizduoti, kokią ištvermę ir efektyvumą parodys ryžtingi Šiaurės šalių kariuomenės grupės kovotojai, kai prie Narvos upės akis į akį susidurs su Čečėnijoje patirties pasisėmusiais žudikais, kankintojais ir prievartautojais. Tiesa, norint įsivaizduoti, kad jie apskritai keltų koją į Estiją, prireiktų pernelyg lakios vaizduotės.
Taigi, popieriuje mes turime puikių sąjungininkų, tačiau net jei šie sąjungininkai supras sutarties punktą dėl paramos kaip pareigą suteikti karinę pagalbą, sutinkamai su ta pačia sutartimi mes privalėsime du mėnesius atsilaikyti savo jėgomis, rašo autorius. Turint galvoje dabartinį ginkluotės lygį tai realu tik tuo atveju, jei rusai minimaliomis pajėgomis bandys užmėtyti mus kepurėmis, tikėdamiesi nesulaukti bent kiek stipresnio pasipriešinimo.
Ir vis dėlto priešinimasis anaiptol nėra beviltiškas dalykas. Net jei amžinas priešas, kaip jam įprasta, smogtų kiekybe, kiekvienas, savo akimis matęs rusišką kariuomenę, žino, kokia iš tiesų prasta šio milžino kovinė parengtis. Nežabojamos vagystės, melas, korupcija, girtuokliavimas, savivalė, viršininkų abejingumas savo pavaldinių gyvybėms ir pavadinių abejingumas savo vadų įsakymams visada lėmė tai, kad rusų kariuomenė, nors ir didelė, yra gremėzdiška ir neefektyvi. Pergalės iškovojamos tik neįtikėtinu žiaurumu ir kiekybe, teigia autorius.
Gerai ginkluotas ir paruoštas visos tautos pasipriešinimas gali realiai sukurti tokią gynybą, kuri valstybės užkariavimą ir pavergimą padarys neįmanomą. Turint galvoje kiekybinius skirtumus amžinai atlaikyti puolimą bus, suprantama, neįmanoma, bet to ir nereikia. Jei Estija sugebės atsilaikyti šešis mėnesius, tai šiandieniniame pasaulyje jos pavergti bus politiškai neįmanoma.
Pasak autoriaus, ginklu užkariauti Estiją galima tik tuo atveju, jei tai bus padaryta greitai ir pateikta pasauliui kaip įvykęs faktas. Jei mes galėtume bent truputėlį pasimokyti iš istorijos pavyzdžių, žinotume, kad į kovą stojusi Suomija patyrė kelis kartus mažiau nuostolių, nei nuo kovos susilaikiusi Estija. Be to, suomiai išsaugojo savo valstybę.
Visa tai reiškia, kad politikams ir valdininkams atėjo metas liautis užkeikinėjus saugumo miražus ir iš tikrųjų imtis kurti valstybės gynybą. Skandalingas faktas: nepaisant totalios gynybos doktrinos, mūsų mokyklose nėra pradinio karinio rengimo. Iš esmės mes net neturime elementaraus patriotinio ugdymo, tvirtina autorius.
Skandalinga ir tai, kad teoriškai į kariuomenę turi būti pašaukti visi tam tikrais metais gimę vaikinai, tačiau valstybė į kariuomenę paima tik vieną penktadalį ar ketvirtadalį visų šauktinių. Nejau per 17 metų nepastatyta pakankamai kareivinių? Taline vos per vienerius metus pastatoma daugiau socialinių butų, nei valstybė per visą dešimtmetį pastato barakų, rašoma straispnyje.
Ir , žinoma, skandalinga, kad Estijoje iš esmės nėra sunkiosios ginkluotės. Neturtingesnės už mus valstybės turi tankų ir lėktuvų, o mes neišgalime? Galima ginčytis, kiek – 30, 60 ar 100 – tankų mums reikėtų, bet savaime suprantama, kad jei mūsų priešas jų turi, tai ir mes be jų negalime apsieiti. Jei tik, žinoma, rimtai kalbame apie savo gynybą.
Kelių dešimčių naudotų, bet tvarkingų tankų įsigijimas mums atsieitų tiek pat, kiek viena ES „cukraus“ bauda. Be to, ginkluotė paprastai parduodama išsimokėtinai, o atsiskaitymą galima dalimis išdėstyti per ilgą laiką.
Kokia prasmė leisti pinigus mokykloms ir teatrams ar godžiai pirkti nekilnojamąjį turtą, jei niekas nesugebės (nenorės?) ginti jį nuo užpuolikų? Kai kalbame apie Estijos gynimą, iš tikrųjų neturėtume kelti klausimo, ar reikia įsigyti tankų, lėktuvų ir laivų. Mes jau seniai privalėjome turėti atsakymą į klausimą, ką, kur ir kiek.
Tautai, kuris nenori maitinti savo gynėjų, labai greitai teks maitinti užkariautojus, primena straipsnio autorius.
