LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Turėdami omenyje sunkumus, kuriuos patiria mūsų žmonės okupuotoje Lietuvoje, mes gyvendami Amerikoje negalime skųstis, „Amerikos balsui“ sakė Lietuvos generalinis konsulas Niujorke, pulkininkas Jonas Budrys. „Mes negalime jiems duoti jokių pažadų, nes tai priklauso ne nuo mūsų, o nuo visokių politinių aplinkybių. Bet mes tikime vienu – kad jų kančias atlygins ateitis“, – kalbėjo jis.
Niujorko miesto garbės piliečio gavęs J. Budrys pabrėžė, kad ginti lietuvių teises jiems padeda tai, kad Amerika nepripažįsta Lietuvos okupacijos ir visų okupantų įstatymų, nacionalizacijos dekretų: „Mes, nepriklausomos Lietuvos konsulai, remdamiesi Amerikos valdžios globa, jaučiame didelį moralinį pasitenkinimą, galėdami apginti Lietuvos piliečių turtą, interesus, kad jie arba bent jų įpėdiniai galėtų tą turtą atgauti, kai Lietuva ir vėl bus laisva.“
Įrašo data nežinoma.
– „Amerikos balso“ studijoje Niujorke turime su savimi Lietuvos generalinį konsulą Niujorke – pulkininką Joną Budrį, kuris teiksis duoti pasikalbėjimą. Pone Budry, leisk man tamstos paklausti, kaip seniai tamsta vedi Lietuvos konsulato reikalus.
– Niujorke esu nuo 1936 m. rugsėjo 3 dienos.
– Ar galėtum tamsta pasakyti, kada Lietuvos generalinis konsulatas įkurtas Niujorke?
– 1923 m. liepos 12 dieną, bet tada vadinosi Konsularine agentūra. Konsulatas įsteigtas 1924 m. sausio 11 dieną. O Generalinis konsulatas – nuo 1926 m. lapkričio.
– Kas buvo pirmuoju konsulu?
– Julius Bielskis, kuris dabar yra Lietuvos konsulas Los Andžele.
– Gal tamsta malonėtum pasakyti, kas buvo kiti Lietuvos konsulai?
– Po jo buvo jau generalinis konsulas Henrikas Rabinavičius. Trečiuoju buvo dabartinis Lietuvos ministras Vašingtone Povilas Žadeikis.
– Malonėk, ponas konsule, pasakyti, kiek iš viso yra Lietuvos konsulatų Amerikoje.
– Be Niujorko generalinio konsulato, yra konsulatas Čikagoje, kur pareigas dabar eina ponas Petras Daužvardis. Yra garbės konsulatas Bostone, konsulas – Antanas Šalna. O Los Andžele – Julius Bielskis. Be to, Kanadoje, Toronte, yra generalinis konsulatas, kur konsulas – Vytautas Gylys.
– Kas yra Lietuvos vicekonsulai?
– Vienas jų pareigas jau eina 12 metų. Tai mano pavaduotojas ponas Vytautas Stašinskas. Kitas – ponas Anicetas Simutis.
– Kokia dabar yra pagrindinė Lietuvos generalinio konsulato veikla?
– Anksčiau buvo dvi stambios šakos – prekyba ir palikimo bylos. Prekyba, kad ir duoda darbo, bet nerealaus. Tai tik atsakinėjimas į visokias užklausas. Negalint susisiekti su Lietuva, palikimo bylos dabar kiek sunkesnės, bet vis tiek mes sėkmingai giname Lietuvos piliečių reikalus.
Norėčiau charakterizuoti. Okupavus Lietuvą, sovietų valdžia nacionalizavo ir mūsų prekybos laivyną. „Baltijos loidas“ JAV buvo nusipirkęs apie 2 tūkst. tonų laivą, kurį pristatyti į Lietuvą sutrukdė karo veiksmai. Sovietai čia pasamdė advokatą, kuris, remdamasis nacionalizacijos dekretais, bandė tą laivą perimti sovietų nuosavybėn. Man, kaip generaliniam konsului, teko tą laivą ginti. Byla tęsėsi per 10 metų, buvo visose teismo instancijose. Sovietai negailėjo pinigų ir atkakliai siekė savo – užvaldyti Lietuvos turtą. Jiems tas brangiai kainavo, bet jie pralaimėjo – 1954 m. pabaigoje Aukščiausiasis teismas galutinai atmetė jų pretenzijas, nes Amerika nepripažįsta Lietuvos okupacijos ir visų okupantų įstatymų, nacionalizacijos dekretų. Teismas paskyrė pinigų sumą už tą laivą Lietuvos valdžiai. Kai Lietuva vėl bus laisva, tie pinigai jai atiteks. Sovietų atstovai bando teismuose atstovauti giminėms, gyvenantiems Lietuvoje, pristato net ten išduotus įgaliojimus.
Bet Amerika neleidžia tokių palikimų siųsti į sovietų okupuotus kraštus, nes nėra tikra, kad piliečiai juos gaus. Nepriklausomos Lietuvos konsulai deda visas pastangas, kad apsaugotų palikimus ir kad jie ateityje atitektų tiems, kam priklauso. Teismas pripažįsta mūsų teisę atstovauti giminėms teismuose. Ta teisę neigia okupanto atstovai ir jų samdyti advokatai. Įgaliojimai, išduoti dabartinėje Lietuvoje, nepripažįstami. Nors jie ir paliudyti kažkokių pareigūnų, mes, konsulai, nurodome, kad Lietuvos gyventojai okupacijoje nėra laisvi pasirinkti nei advokato, nei tų asmenų, kuriems jie patys norėtų suteikti įgaliojimą. Pagaliau, tie pareigūnai, kurie liudija tokius priverčiamus įgaliojimus, yra ne Lietuvos pareigūnai, o okupanto valdininkai.
– Vadinasi, Lietuvoje rusų rašyti dokumentai, įgaliojimai Amerikoje nėra pripažįstami?
– Nėra. Ir mes, nepriklausomos Lietuvos konsulai, remdamiesi Amerikos valdžios globa, jaučiame didelį moralinį pasitenkinimą, galėdami apginti Lietuvos piliečių turtą, interesus, kad jie arba bent jų įpėdiniai galėtų tą turtą atgauti, kai Lietuva ir vėl bus laisva.
– Ar konsulatas turi reikalų su pasų išdavimu Lietuvos piliečiams?
– Mes po senovei savo piliečiams išduodame pasus, su kuriais jie keliauja po visą pasaulį.
– O gal tamsta daugiau papasakosite apie kitus konsulato darbus?
– Visas konsulų pareigas šiuo sunkiu laikotarpiu būtų per daug čia suminėti. Bet yra ir naujų. Pavyzdžiui, Niujorke savo buveinę turi Jungtinių Tautų Organizacija. Jai priklausančios valstybės ten turi gausias savo delegacijas. Valstybės, kurios nėra narės, turi stebėtojus. Mūsų interesai reikalauja atidžiai sekti visus klausimus, kurie ten svarstomi. Mano pavaduotojas Vytautas Stašinskas ir atlieka tas pareigas.
– Ar yra daugiau reprezentacinių darbų?
– Taip. Mes esame kviečiami į visokias iškilmes, konferencijas, pobūvius, kurie reikalauja daug laiko. Bet tas įrodo, kad Lietuva ir jos konsulai po šiai dienai pripažįstami visateisiais konsularinio korpuso nariais. Universitetas Niujorko valstijoje jau penkerius metus vasarą ruošia konferencijas, kuriose nuo pat pradžios dalyvauja nepriklausoma Lietuva. Čia ekspertai svarsto tarptautinę politiką. Tai reikšmingas forumas, jo posėdžiai transliuojami per radiją, darbai spausdinami ir paskleidžiami į visus pasaulio universitetus. Šiame forume jau penkerius metus Lietuvai atstovauja mano pavaduotojas ponas Vytautas Stašinskas.
– Pone konsule, leisk man paklausti, ar tamstai yra žinoma, kiek apytikriai Lietuvos piliečių atvyko Amerikon po karo, po Lietuvos okupacijos?
– Į JAV jų atvyko apie 30 tūkstančių. 15 tūkstančių atvyko į Kanadą.
– Ir visi čia įsitaisė pagal savo specialybes?
– Dauguma. Gydytojai visi labai gerai įsitaisė. Inžinieriai – taip pat. Gailestingos seserys... Jau yra daug profesorių, apie 40, kurie jau dėsto Amerikos universitetuose. Be to, ir agronomai jau po truputį pralaužė sau kelią, jau yra profesorių universitetuose. Yra ir tokių, kurie pagal savo specialybę dirba. Mums didelis pasididžiavimas, kad visi mūsų profesionalai bendrai dirba būsimai Lietuvai.
– Labai ačiū, pone konsule. Esu tikras, kad Lietuvos klausytojams buvo labai įdomu išgirsti apie Lietuvos generalinio konsulato taip plačiai šakotą veiklą. Bet leisk man tamstos paprašyti, gal dar pratartum nuo savęs Lietuvos klausytojams?
– Yra sunku kalbėti. Turėdami omenyje tuos sunkumus ir aplinkybes, kokiomis gyvena mūsų žmonės okupuotoje Lietuvoje, mes čia negalime skųstis sunkumais. Mes negalime jiems duoti jokių pažadų, nes tai priklauso ne nuo mūsų, o nuo visokių politinių pasaulio aplinkybių. Bet mes tikime vienu – kad jų kančias atlygins ateitis. Ir mes tikime šventai, kad Lietuva bus laisva.
