Nuo Lenkijos prezidento Lecho Kačinskio tragiškos žūties jau prabėgę daugiau kaip 3 mėnesiai, tačiau sąmokslo teorijos kuriamos ir toliau. Tai nieko per daug ir nestebina – žuvus aukštiems pareigūnams, visuomet ieškoma, kas juos galėjo nužudyti.
Kaltina rusus ir prezidentą
Žibalo į ugnį įpylė ir Lenkijos prokuratūra. Kaip rašo „The Daily Telegraph“, lenkų teisėsauga ėmėsi tirti versiją, kad galbūt rūkas, kuris tą dieną tvyrojo virš Smolensko, buvo dirbtinis. Prokurorai kreipėsi į JAV, kad išsiaiškintų, ar tai yra galima. Be to, jie paprašė, kad amerikiečiai pateiktų Smolensko nuotraukas iš kosmoso, kuriose būtų matoma, kaip keitėsi orai toje vietovėje. Tardytojus taip pat domina, ar galima iš toli paveikti lėktuvo valdymo kompiuterius. Lenkijos prokuratūra nepaneigė šių spaudos pranešimų, tik atsisakė plačiau juos komentuoti.
Tuo tarpu Lenkijos Seimo deputatas, priklausantis „Pilietinės platformos“ partijai, Janušas Palikotas dėl katastrofos, per kurią žuvo 96 žmonės, apkaltino patį žuvusį prezidentą. „Mums reikia išsiaiškinti, ar sėsdamas į lėktuvą L. Kačinskis nebuvo girtas, ir kodėl jis 25 minutes vėlavo“, – pareiškė J. Palikotas. Šie jo žodžiai Lenkijoje sukėlė tikrą audrą, o jo bendražygiai žada jį pašalinti iš partijos. J. Palikotas yra multimilijonierius, kapitalą sukaupęs valdydamas alkoholio gamyklas. Dar būnant gyvam prezidentui, J. Palikotas jį ne kartą yra apkaltinęs alkoholizmu, tad galima sakyti, kad jis tęsia tą pačią temą.
Iš klaidų nesimokoma
Lenkijos prezidentas ir delegacija žuvo sudužus lėktuvui, kai šis leidosi Smolensko oro uoste. Katastrofos priežastis dar aiškinasi įvairios komisijos, o dauguma jų linkusios kaltę suversti lakūnams. Tačiau aiškėja ir tai, kad Smolensko oro uosto įrengimai techniškai pasenę ir leistis jame per rūką buvo pavojinga.
Labai panaši katastrofa įvyko 1996 metų balandžio 3-iąją prie Kroatijos miesto Dubrovniko. Tą dieną esant labai blogam orui, leisdamasis Čilipių oro uoste sudužo „Boeing 737“, skraidinęs JAV verslininkų delegaciją. Žuvo visi 30 keleivių ir 5 įgulos nariai.
Tarp žuvusiųjų buvo ir JAV prekybos ministras Ronas Braunas. Jis buvo pirmasis juodaodis šiame poste, Demokratų partijos žvaigždė, daug prisidėjęs prie to, kad Bilas Klintonas būtų išrinktas JAV prezidentu.
Ta katastrofa turi daug panašumų su Smolensko katastrofa. Netgi panašiai kaip Smolenske dalis JAV delegacijos nusileido prie Dubrovniko prieš valandą ir laukė ministro. Smolenske prieš prezidento lėktuvą sėkmingai nusileido žurnalistų lėktuvas.
Per karą nusiaubtas oro uostas
Taigi tą 1996 metų balandžio 3-iosios vidurdienį už 20 kilometrų nuo Durbovniko esančio Čilipių oro uosto tūpimo taką plakė lietaus lašai. Nusileidus amerikiečių lėktuvui, kuriuo atskrido ir JAV ambasadorius Kroatijoje Peteris Golbraitas, visi kiti skrydžiai dėl blogo oro buvo atšaukti. Tačiau „Boeing'ui 737“, kuriuo turėjo atskristi JAV prekybos ministras, padaryta išimtis. Belaukiantieji, tarp kurių ir Kroatijos premjeras Zlatkas Mateša, suėjo į VIP asmenų salę. Ta salė, kaip ir visas oro uostas, buvo gerokai aplūžusi.
Tik prieš kelis mėnesius buvo paskelbtos paliaubos tarp Bosnijos ir Kroatijos. Per 4 metus trukusį karą Čilipių oro uostas buvo gerokai nusiaubtas. Serbai buvo sugriovę visą tūpimo sistemą, o naujoji buvo tik užsakyta. Oro uoste nebuvo įspėjimo apie žaibus sistemos, nebuvo automatinio tūpimo sistemos, net dispečeriai neturėjo įrengimų, kad ekranuose matytų artėjančius lėktuvus. Su lakūnais jie bendraudavo tik radijo ryšiu, o šiems nusileisti padėdavo radijo švyturiai.
Vienas jų buvo saloje prieš oro uostą, kitas – už tūpimo tako. Praskridę švyturį saloje, lėktuvai darydavo posūkį, nusitaikydavo į kitą radijo švyturį, o lakūnams pamačius tūpimo taką, leisdavosi.
Skrydis per lietų ir rūką
Amerikiečių karinis lėktuvas „Boeing 737“ buvo specialiai sukonstruotas skraidinti politikams, įtakingiems verslininkams po visą pasaulį. JAV oro pajėgos turėjo tokių lėktuvų eskadrilę. Tų lėktuvų salone buvo viskas, kad 10 kilometrų aukštyje būtų galima tęsti žemėje pradėtus verslo ar politikos darbus.
Lėktuvą, kurio šaukiniai buvo „IFO-21“, tą dieną pilotavo Devis Ešlis. Tai buvo patyręs pilotas, kariavęs Persų įlankos kare, o dabar vežiojantis diplomatus. Tą dieną prekybos ministrą jis jau buvo nuskraidinęs į Bosnijos ir Hercegovinos miestą Tuzlą, o dabar skrido į Dubrovniką. Oras nuo pat ryto buvo netinkamas skrydžiams, tačiau aukštiems pareigūnams to nepasakysi. Jų darbo grafikas suplanuotas minutėmis. Ir dabar salone sėdintis prekybos ministras jau nervinosi ir ne kartą klausė technikės seržantės Šelės Keli, kuri salone dirbo kaip stiuardesė, kodėl vėluojama. Mergina to teiravosi lakūnų, o tie pranešė, kad artėjama prie Durbovniko.
Tuo metu D. Ešlis užklausė JAV meteorologų apie oro sąlygas. Žinios nebuvo paguodžiamos: lietus ir rūkas tik stiprės. Lėktuvo vadui dar paskambino prieš tai nusileidę lakūnai ir patarė skristi į Splitą, nes oro sąlygos esančios labai bjaurios, nusileidimo danga šlapia ir slidi. D. Ešlis tik padėkojo ir šyptelėjo – jis žinojo, kad jo keleiviams toks sprendimas labai nepatiktų. Pilotas susisiekė su dispečeriais ir gavo leidimą leistis. Tuo metu lėktuvas praskrido pirmąjį švyturį ir pakeitė kursą. Lėktuvas leidosi, vis tikintis išvysti nusileidimo taką, tačiau netrukus ryšys su pilotais nutrūko. Dar kurį laiką dispečeriai manė, kad galbūt lakūnai pasuko į kitą oro uostą, o jiems neatsiliepus, paskelbė apie nelaimę.
Sudužo kalnuose
Dingusio lėktuvo imta ieškoti tada, kai iš Italijos atskrido JAV oro pajėgų sraigtasparniai. „Boeing'e“ buvo įrengtas sudužimo indikatorius, kuris turėjo siųsti signalus, tačiau Dubrovnike nebuvo įrengimų juos priimti. Atskridę gelbėtojai suko ratus virš Adrijos jūros ieškodami sudužusio lėktuvo pėdsakų, tačiau veltui. Paieškoms trukdė ir vis dar blogėjantis oras.
Pagaliau po kelių valandų į policiją paskambino žmogus ir pasakė, kad matė, kaip kalnuose sudužo lėktuvas. Policija ir gelbėtojai nuskubėjo į nurodytą vietą. Privažiuoti iki nelaimės vietos buvo neįmanoma, tad teko daugiau kaip valandą ropštis pėsčiomis, kol buvo aptiktos lėktuvo nuolaužos. Tarp jų gelbėtojai rado dar gyvą seržantę Š. Keli. Pakeliui į ligoninę ji mirė.
Kalti įrengimai ir... pilotai
Prasidėjęs katastrofos tyrimas nuo pat pirmų minučių apaugo gandais. Buvo nagrinėjamos teroro versijos, spėliota, kad lėktuvą galėjo numušti raketa. Tyrimą apsunkino tai, kad nors lėktuvu buvo skraidinami aukšti pareigūnai, jame nebuvo juodųjų dėžių, kuriose įrašomi prietaisų rodmenys, pokalbiai. Lėktuvo salonas buvo įrengtas puikiai, o štai lakūnų kabinoje net nebuvo kai kurių būtinų prietaisų. Kaip jau rašėme, Čilipiuose tūpta pagal dviejų radijo švyturių signalus, o lėktuve buvo tik vienas pelengatorius, galintis priimti tokį signalą. Priėmę vieną lakūnai turėjo perjungti prietaisą kita banga ir sugauti kitą signalą. Leidžiantis blogu oru, pilotams, matyt, nepavyko to padaryti, tad lėktuvas, pasukęs virš salos, nuskrido tiesiai į kalnus. Tai paaiškėjo peržiūrėjus palydovų duomenis. Kaip dažnai būna, kaltais buvo pripažinti ir pilotai.
P. KURMELIS
