BNS korespondentas kovo pabaigoje dalyvavo Lietuvos kariuomenės surengtoje išvykoje į Afganistano Goro provinciją.
Kalnuose gyvybė priklauso tiek nuo vairuotojo įgūdžių, tiek nuo pačių "ratų". Riedėti kalnų atbraila vėžlio greičiu, automobilio dešinės pusės veidrodėliu braukiant per uolą, o pro vairuotojo langą žvelgiant į atsiveriančią prarają - to per priešmisijinį parengimą neįmanoma išmokti. Tikri įgūdžiai atsiranda tik žvelgiant į prarają.
Afganistaniečiai prie bekelės įpratę nuo mažens. Lietuvos vadovaujamos Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) vairuotojai neretai stebisi, kaip vietos gyventojai iš sovietinės okupacijos laikų išlikusiais sulopytais "KAMAZais" persirita aukščiausias kalnų perėjas, įveikia upes ir molio klampynes.
Kratantis vieškeliu už Čagčarano, visureigio vairuotojas, Kroatijos karys Vlaho pasakoja apie gimtajame Dubrovnike turimą valtį ir savo aistrą nardymui. Lyg norėdamas Lietuvos žurnalistui plačiau atverti Harirudo upės povandeninį pasaulį, vairuotojas nukreipia "tojotą" per brastą.
Upė neatrodo labai plati, maždaug kaip Šventoji prie Anykščių, tačiau šniokščianti srovė, regis, tuojau nuneš visureigį tolyn. Vanduo apsemia langus, ritasi per variklio dangtį, netgi kelissyk kilsteli sunkią šarvuotą mašiną. "Nesijaudinkit, tai povandeninis laivas", - juokauja kroatas. 4 litrų dyzelis nespringdamas išneša visureigį į akmenėtą krantą. Atgal per upę persikelti būtina iki pietų, prieš tai, kai saulė ištirpdys naują porciją kalnų sniego, ir upės vandens lygis pakils mažiausiai per metrą.
Persikėlimas per upę ne visada baigiasi sklandžiai. Pernai sykį lietuviai neįvertino brastos klastingumo ir iš nugrimzdusios "tojotos" gelbėjosi per stoglangį. Mašiną iš upės teko traukti galiūnu sunkvežimiu "Mercedes Benz Unimog".
Danų karių mobiliosios ryšios ir stebėjimo grupės naudojamiems, specialiai parengtiems didelio pravažumo sunkvežimiams "Mercedes Benz Unimog" net ir patvinusi upė - ne kliūtis. Danai į putojančius Harirudo vandenis žvelgia iš kabinos auštumos. Jau rašyta, kaip praėjusią žiemą lietuvių kariai su "unimogu" užpūstytame kalnų kelyje iš sniego gniaužtų vietos gyventojų "KAMAZą", taip išgelbėdami nuo tikros mirties kelias dešimtis juo važiavusių afganistaniečių.
Vis dėlto tirpstančio pavasarinių liūčių sukelta klampynė būna pragaištinga ir "unimogams". Sykį pakeliui į netoli PAG stovyklos esančią šaudyklą vienas po kito "smigo" tiek visureigiai, tiek ir sunkvežimiai. Pasak vieno Lietuvos karininko, po ilgų vargų ištraukus transporto priemones, liko milžiniškos duobės, panašios į tankams skirtus apkasus.
Tik apie mėnuleigius primenančių, islandų perdarytų "Nissan Patrol" visureigių, kurių ratų plotis siekia beveik metrą, pravažumą, Čagčarane sklando legendos.
Lietuvos vadovaujamoje Goro provincijos atkūrimo grupėje - penkios mobiliosios ryšio ir stebėjimo grupės (MRSG), po vieną Islandijos, Danijos ir Kroatijos bei dvi Lietuvos. Išvykdamos į kelių dienų trukmės patrulius, grupės renka informaciją apie saugumo, socialinę ir ekonominę padėtį. Visureigių vilktinės apsilankymas - kol kas vienintelis NATO pajėgų buvimo Goro provincijoje įrodymas tolėliau nuo sostinės Čagčarano.
Pokalbiuose su kartais užsukančiais kariais kaimų seniūnai pasidalija bėdomis, papasakoja, kur trūksta maisto, o kur - palapinės mokyklėlei. Murzini, bet besišypsantys "bača" - vaikai - visureigius palydi gniauždami delnuose saldainius ar mojuodami balionais. Spalvoti balionėliai - vienadieniai Afganistano vaikų laimės palydovai, todėl jų reikia daug. Kartą spalvotų balionėlių PAG užsakė dešimt tūkstančių. Per Kabulo ir Herato prekybos taškus pavyko surinkti vos penkis tūkstančius.
MRSG, kurias pagal anglišką santrumpą kariai vadina "MLOTais", kariai - neabejotini įspūdžių "rekordininkai". Jų pasakojimai ir padarytos nuotraukos trykšta egzotika, veidai - labiausiai įdegę, patirti nuotykiai - pavojingiausi.
"3100 metrų virš jūros lygio aukštyje, naktį kasėmės sniege. Pakeli dešimt kastuvų - atrodo, kad krūtinė plyš, kaip trūksta oro. 200 metrų kasėme nuo 9 vakaro iki 4 ryto. Dar, tiesa, spaudė daugiau nei 30 laipsnių šaltis", - vieną praėjusios žiemos naktį prisimena lietuviškos MRSG vadas majoras Tomas Matijošaitis.
Karių turima apranga ir ekipuotė - neperpučiamos pašiltintos striukės ir kelnės, užsivelkamos tiesiai ant uniformos, arktiniai daugiasluoksniai miegmaišiai, palapinės - leidžia išgyventi ir trisdešimties laipsnių šaltį.
T.Matijošaičio teigimu, vietos gyventojai sako, kad tokios atšiaurios žiemos nebuvo septynerius metus. Laimei, šiemet išvengta bado. 2005-siais, kai Lietuvos vadovaujama Goro provincijos atkūrimo grupė buvo tik planuojama, per šalčius nuo bado mirė mažiausiai šimtas žmonių. PAG vadovybė neprisiima nuopelnų, jog šią žiemą Goro gyventojams pavyko išvengti negandų. Lietuvių stovykloje galimai humanitarinei pagalbai buvo sukaupta keliolika tonų miltų, tačiau jų išdalyti žiemą neteko. Miltų maišai nukeliavo kaip pavasarinės dovanos į tolesnius provincijos užkampius. Afganistaniečiai pratę prie negandų. Praėjusią sausringą vasarą, matyt, nujausdami rūsčią žiemą, sukaupė pakankamai atsargų.
"Žmonės negandų užgrūdinti, tačiau nuoširdūs, nesugadinti, labai malonūs bendrauti", - pasakoja majoras T.Matijošaitis. Jo grupės patruliavimo zona - labiausiai į rytus nutolęs Lal va Sardžangalo rajonas, kuriame dauguma gyventojų - chazarų tautybės.
"Chazarai labai uždari, nemėgsta įsileisti atvykėlių, todėl ir pavojų galintys sukelti asmenys ten neužklysta. Mūsų santykiai su vietos policijos pareigūnais - labai geri. Nors rajone kyla konfliktų tarp genčių, nepastebėjau, kad gyventojai būtų nusiteikę prieš ISAF (NATO pajėgas)", - sako karininkas.
"Mūsų niekada akmenimis neapmėtė vaikai. Pagal jų elgesį geriausiai gali spręsti apie gyventojų nuotaikas. Kita vertus, stengiamės nepasirodyti nedraugiški. Nors neprarandame budrumo, niekada nenukreipiame į žmones ginklo, nenešiojame šalmų, - žmonės tai vertina", - pasakoja T.Matijošaitis.
PAG apsaugos būriui vadovaujantis vyresnysis leitenantas Rimvydas Švedas apie Čagčarano gyventojų, kurių dauguma - tadžikai, draugiškumą sprendžia iš jų veidų.
"Gyventojai nereiškia jokio nepasitenkinimo. Didžiausią įspūdį jiems padaro, kai prašneki dari kalba, jie pradeda šypsotis", - pasakoja leitenantas.
Karininkui paliko įspūdį Goro gyventojų laisvas požiūris į moteris. Tradicines burkas - apdangalus nuo galvos iki kojų - nešioja vos trečdalis moterų. Jos nebijo bendrauti su lietuvių patruliuose dalyvaujančiomis karėmis merginomis.
Mobiliųjų grupių kariai - saugumo padėties barometras. PAG vadas pulkininkas Almantas Leika terorizmo, diversijų, ardomosios veiklos, organizuoto nusikalstamumo grėsmes oficialiai vertina kaip žemas. Išlyga - nuo likusios provincijos aukšto kalnagūbrio atskirti Taivaros ir Pasabando rajonai, besiribojantys su Helmando provincija, kur, kaip žinia, vyksta rimtas nekonvencinis karas. Didžiosios Britanijos specialiosios pajėgos Helmando kalnynuose, vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Goro, persekioja Talibano kovotojus.
Karininkas nesiima spėlioti, ar nestabilumas gali iš pietinių šalies regionų persikelti į Gorą.
"Dar ankstyvas pavasaris. Judėjimo sąlygos labai prastos, judėjimas ribotas. Visoje provincijoje saugumo padėtis yra gera. Pamatysim, ar tai tik dėl gamtinių sąlygų, ar taika Gore - stabilus dalykas", - santūriai teigia pulkininkas A.Leika.
"Mes visada budrūs. Bet kas gali įvykti bet kurią dieną. Nežinai, kas slypi už kampo. Mes juk vis dar Afganistane, ar ne? Saugumo padėtis yra patenkinama. Žinome, kas vyksta pietinėse provincijose. Mūsų regiono pietuose gyvena puštūnų gentys. Tai irgi ne naujiena, žinome, ko tikėtis. Todėl skiriame tai daliai daugiau dėmesio", - sako NATO ISAF pajėgų Vakarų regiono, apimančio Herato, Bagdžio, Faraho ir Goro provincijas, vadas, Italijos brigados generolas Antonio Satta.
Skirtingai nei tadžikų dominuojama provincija, puštūnų gyvenami Pasabandas ir Taivara - Goro valdžios "galvos skausmas". Maudžia ir NATO ISAF pajėgoms, nors ir nepalyginamai lengviau nei kitose provincijos vietose. Pernykštę birželio 20-ąją vienas kroatų karys laiko antruoju gimtadieniu. Tąnakt Pasabande kroatų mobilioji grupė apsinakvyndino. Kaip įprasta, kariai sulankstonas loveles sustatė tarp šarvuotų visureigių. Nuaidėjus šūviams, karys pašoko... ir spėjo pamatyti jam piktadario skirtą kulką. Ji įstrigo kaktos lygyje neperšaunamame stikle. Girdėjau kalbant, kad kroatai labai nemėgsta sulankstomų lovelių.
Pernai rugpjūčio 19-20 dienomis Taivaros pietuose nežinomieji sudegino keturias mokyklas, o rugpjūčio 25-ąją - apšaudė Pasabando policijos būstinę. Saugumo ekspertai Kabule sako, kad pietinius Goro rajonus talibai gali panaudoti tiek įsitvirtinimui, tiek ir tolesnės ekspansijos tikslams. Taip gali atsitikti, jeigu vietos valdžia ir policija liks silpna, kaip iki šiol.
"Esame Gore, kad sustiprintume gyventojų pasitikėjimą savo valdžia - gubernatoriumi, departamentais. Per 130 dienų surengėme 107 patrulius, iš jų dalis - daugiadieniai. Tačiau negalima apsiriboti vien pajėgų demonstravimu. Net ir būdama saugesnė, vietos valdžia nepradės veikti po nakties ar dviejų. Žmonės turi ja patikėti. Neseniai sniego griūtis viename šiaurinių rajonų nusinešė 13 gyvybių, dešimtys buvo sužeisti. Afganistano nacionalinė armija išskyrė du sraigtasparnius, tačiau neturėjo pakankamai kuro, kad nuskristų į nelaimės vietą. Mes parėmėme kuru, ir į griūties nusiaubtą kaimą buvo nuskraidinta humanitarinė pagalba. Kartu skrido provincijos valdžia. Be to, kad žmonėms buvo suteikta reali pagalba, nukentėjusieji įsitikino, kad valdžia yra, ir ji ateina į pagalbą nelaimėje", - pasakojo PAG vadas pulkininkas A.Leika.
"Negali patenkinti visų. Tačiau bendras gyventojų įspūdis apie ISAF teigiamas. Mums, Vakarų regione netenka kovoti su Talibanu, todėl galime nukreipti pastangas darbui su žmonėmis, kad jie labiau pasitikėtų Afganistano valdžia. Tai geriausias ginklas prieš Talibaną", - sako ISAF Vakarų regiono vadas brigados generolas A.Satta.
A.Leikos teigimu, "geriausias tarptautinių pajėgų pasiekimas būtų - kad gyventojai net nenorėtų remti Talibano". Pasak karininko, Lietuva, turėdama ribotas galimybes įtakoti Goro provincijos ekonominį vystymąsi, turi sutelkti visas pastangas saugumo sustiprinimui, pirmiausia Afganistano nacionalinių saugumo pajėgų vystymui.
Nuo PAG įsteigimo 2005 metų viduryje įvairaus lygio mokymus - šaudymo, teisėsaugos darbo, teisinių procedūrų - Čagčarane baigė daugiau kaip šimtas Goro policininkų. Jie, pasak ISAF atstovų, ir turi tapti vietos valdžios atrama. Jau pusantrų metų Gore dirba Lietuvos policijos patarėjas Sergejus Kiričenka, beveik metus - jo kolega Sergejus Naumčikas. Provincijoje darbuojasi ir teisėsaugininkus rengianti JAV privati bendrovė "DynCorp". Laukiama, kad su Europos Sąjungos policijos misija į Gorą atkeliaus dar keli kvalifikuoti policijos pareigūnai.
"Jeigu žmonės jaustųsi saugūs ir pasitikintys valdžia, jie, kaip ir Čagčarane, statytų naujus namus. Čagčaranas - to pavyzdys", - sako A.Leika. Palyginti su 2005-siais, kai įsikūrė PAG stovykla, Goro sostinė išsaugo perpus, o gyventojų skaičius padidėjo maždaug 40 procentų.
Lietuvos specialiosios misijos koordinuojamų civilinės rekonstrukcijos projektų turėtų pagausėti, kai balandžio pabaigoje - gegužės pradžioje Čagčarane bus atidaryta Jungtinių Tautų pagalbos Afganistane misijos (UNAMA) būstinė. Kartu su JT atstovybe į Gorą atkeliaus mažiausiai keletas nevyriausybinių pagalbos agentūrų.
Anot pagalbos ekspertų, ribotus finansinius išteklius turinčios Lietuvos kariniai ir civiliniai atstovai turi ir toliau sutelkti pastangas į kryptingus greitojo ir ilgalaikio poveikio projektus. Už pirmąją projektų kategoriją atsakinga Lietuvos kariuomenė. Ji dovanoja Goro mokykloms mokymo priemones, baldus ir palapines, policijai - motociklus, vaikų namams - remonto darbus ir paslaugas. Užsienio reikalų ministerijos Specialioji misija koordinuoja ilgalaikius projektus - kelių tiesimą, alternatyvios gyvensenos ir tradicinio ūkininkavimo diegimą, gyvulių valcinavimą, mažųjų hidroelektrinių statybą.
Viena tokių Lietuvos lėšomis pastatytų minijėgainių paleista sausį už keliolikos kilometrų nuo Čagčarano. Betonine vaga nukreipto kalnų upelio energijos pakanka sukti vietos gyventojų sumūrytame namelyje įmontuotam generatoriui.
Ant aukštos kalvos nusidriekęs Sango Baro kaimelis, kurio gatvėse stumdosi vaikai, avelės ir ožkos, beveik niekuo nesiskiria nuo to, kaip jis būtų galėjęs atrodyti prieš kelis šimtus metų. Plūkto molio trobelės ir tvoros, plokšti stogai - melstis. Svetimkūnis - palydovinės TV imtuvų lėkštės. "Hamido Karzajaus valdžia plius elektrifikacija" nuspalvino kaimo gyvenimą. Upelis dieną drėkina pasėlius, o vakare nukreipiamas į generatorių. Tuomet kaime įsižiebia maždaug pusšimtis televizorių. Sango Baro TV reitingų viršūnėje - iš Indijos transliuojami serialai.
Maždaug 40 tūkstančių JAV dolerių kainavusios mažosios hidroelektrinės statyba padėjo vietos gyventojams susitelkti. Savo darbu ir įnašais jie nesunkiai padengė dešimtadalį projekto vertės. Įdėjusi savo triūso, kaimo bendruomenė įsigijo nuosavą įrenginį, kurį, galima tikėtis, rūpestingai eksploatuos. Perfrazuojant ISAF atstovų pamėgtą frazę, Sango Baro gyventojai gavo ne tik žuvį, bet ir meškerę žuviai sugauti.
Per artimiausius metus Gore planuojama pastatyti dar kelias mažąsias hidroelektrines, tačiau kartu su "Karzajaus lempute" į kaimus turi ateiti ir naujas mąstymas. Indiški serialai būtį gal ir nuspalvins, tačiau ekonomikos nepaskatins. "Gal vertėtų dieną prie to generatoriaus kokias audimo stakles ar kitą mechanizmą prijungti? Filmais sotūs nebūsit", - Sango Baro seniūno retoriškai klausė Lietuvos kariuomenės vadas generolas majoras Valdas Tutkus. Senolis nusišypsojo. Sango Baro gyventojai imlūs.
Ar sąjungininkai jaučia vietos gyventojų nepasitenkinimą dėl skirtingai finansuojamų rekonstrukcijos pastangų gretimose provincijose? Ar gali Lietuvos pastangas suardyti tai, kad iš šalies biudžeto Afganistanui skiriama vos 4 milijonai litų - vieno prabangaus buto Vilniuje kaina? "Turime suprasti, kad ne vien šalių indėlis skirtingas, skirtingos ir provincijos. Heratui skiriamų lėšų nežinotum kaip panaudoti čia. Herate daugiau gyventojų, daugiau kaimų, dinamiška ekonomika ir rinka. Gore vietovė kalnuota, retai gyvenama, tai ir poreikiai skirtingi. Todėl svarbu, kad pinigai būtų skiriami pagal poreikius", - teigia generolas A.Satta.
"Mes vertiname Lietuvos karių pasiaukojimą ir puikų darbą. Tačiau turime būti ir praktiški. Geros valios nepakanka, atitinkami resursai. Afganistanui reikalingi pinigai. Tai ir nebloga investicija, ypač Vakarų regione, kur saugumo padėtis gerėja. Ne laikas pasiduoti, reikia įdėti daugiau pastangų ir išteklių", - sako Italijos generolas.
