Už vairavimą išgėrus teistas 37m. Vytas (vardas pakeistas) spėjo už grotų atsidurti du sykius. Kaip atrodo Anglijos kalėjimai? Kokia kalinio kasdienybė?
Pirmąsyk vyras įkliuvo, nes vairuodamas greitkelyje buvo tokio girtumo, kad nusprendė stabtelėti ir nusnūsti. Neilgai trukus, žinoma, šalia stabtelėjo policijos automobilis. Dėl pažeidimų vyras pateko į atvirą Leicester kalėjimą. Atlikęs, kaip pats sako, „palavinkę“ (red. pusę bausmės), buvo neilgai trukus paleistas už gerą elgesį. Deja, neturėdamas tam teisės, Vytas vėl sėdo už vairo ir buvo pagautas. Šįsyk bausmė paskirta Leeds kalėjime.
Kokia kalėjimo kasdienybė? Ar yra griežta dienotvarkė?
Vytas: Pusryčiai būdavo 7-8 val, žinoma, jei nori, gali ir juos pramiegoti. Atvirame kalėjime veiki ką panorėjęs – vaikštai kieme, parke, yra stadionas, turi kambario raktus. Na, vos ne viešbutis. Antrąsyk, kai patekau į Leeds uždarą kalėjimą, sąlygos buvo griežtesnės – per dieną tegaudavai valandą pasivaikščiojimo uždaroje teritorijoje. Apribotas ir laikas bendrame duše, sporto salėje. Kalėjimuose yra bibliotekos, sporto salės, veiklos netrūksta, jei tik nori kažkuo užsiimti. Vakare gali gultis kada tau norisi.
Koks kalėjimo maistas?
V: Geras maistas! Gauni meniu ir renkiesi ko užsimanęs, ar tau vištienos norisi, ar kiaulienos. Tiesa, atvirame kalėjime savitarnos valgykloje gali krautis maisto tiek, kiek nori, o uždarame porcija gana nedidelė.
Kiek žmonių gyvendavo vienoje kameroje? Kokių tautybių?
V: Daugiausia tarp kalinių – anglų. Bet sutikau ir lietuvių, lenkų, latvių, aišku, buvo ir pakistaniečių. Gyvenau dvivietėje kameroje. Dažniausiai leisdavome laiką žiūrėdami televizorių. Jei kalėjime susimuštum ar šiaip nusižengtum taisyklėms, bene didžiausia bausmė – vienvietė kamera be televizoriaus. Bet pats tokių problemų neturėjau.
Ar teko matyti smurto atvejų iš darbuotojų, kalinių muštynių?
V: Gal dėl to, kad kalėjime buvau gana neilgai, didelės agresijos neteko išvysti. Na, būdavo, kas nors apsistumdydavo dėl tabako ar panašiai, bet iš esmės visi stengiasi gerai elgtis, kad nekiltų papildomų problemų ir netektų kalėjime likti ilgam.
Kaip įvertintum patirtį kalėjime? Ar tai buvo sunkus laikotarpis?
V: Žinoma, sunku psichologiškai, bet nieko baisaus man tuose kalėjimuose nenutiko. Iš pažįstamų pasakojimų žinau, kas dedasi Lietuvos kalėjimuose, tad manau, jog skirtumas kaip tarp žemės ir dangaus. Sakyčiau, gyvenimas kalėjime nuobodus, bet gana patogus.
Kaip sekėsi rasti darbą? Ar susilaukei paramos išėjęs į laisvę?
V: Kiek pamenu, gavau, berods, 60 svarų išmoką už keletą dienų, nes, savaime suprantama, išėjęs į laisvę kalinys negali tuoj pat įsidarbinti. Darbo susirasti man niekas nepadėjo. Aišku, eidamas į interviu, niekad nesigiriu potencialiam darbdaviui, kad turiu vadinamąjį criminal record (red. kriminalinė praeitis), o be to, juk sėdėjau už tokį „mieločį“ (red. smulkmeną), nieko nepavogiau ir nenužudžiau. Todėl dirbu ir neturiu problemų. Neslepiu savo praeities nuo draugų ar likusiųjų Lietuvoje.
