Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus. Čionai patyrė jis palaimą dvasios ir vienatvės ir dešimt metų jam tai nepabodo. Bet štai galop Zaratustra pajuto, kaip jo pasikeitė širdis,- ir vieną rytą jis pakilo auštant, prieš saulę atsistojo ir taip į ją prabilo:
(...)
Ir aš turiu, kaip žmonės sako, n u ž e n g t pas tuos, kurių taip trokštu.
(...)
Ir aš turiu, kaip žmonės sako, n u ž e n g t pas tuos, kurių taip trokštu.
už nedorėlius labai atsiprašau, jeigu Jūsų krūmas degė ... ne tas krūmas ...
naujybės ypatumas, skirties ypatumas, yra sugebėjimas žadinti mąstyme
jėgas, kurios nėra atpažinimo jėgos nei šiandien, nei rytoj; tai kitokios jėgos - niekada neatpažintos ir neatpažįstamos terra incognita. Kokios gi jėgos įtraukia ją (meilę) į mąstymą – kokia ydinga prigimtis, viešpataujanti pikta valia, esminis žlugimas – iš mąstymo atima „įgimtumą“ irkaska rt su ja (meile) elgiasi kaip su tuo, kas egzistavo ne visada, bet randasi priverstinai, per prievartą?“
jėgas, kurios nėra atpažinimo jėgos nei šiandien, nei rytoj; tai kitokios jėgos - niekada neatpažintos ir neatpažįstamos terra incognita. Kokios gi jėgos įtraukia ją (meilę) į mąstymą – kokia ydinga prigimtis, viešpataujanti pikta valia, esminis žlugimas – iš mąstymo atima „įgimtumą“ irkaska rt su ja (meile) elgiasi kaip su tuo, kas egzistavo ne visada, bet randasi priverstinai, per prievartą?“
nu ale tai kaip cia gaunasi, kazkokie vieni sutapimai - tai mano kruma siandien kazkas irgi norejo padegti. ale spejau sutureti nuo nuodemes:)tai turbut del to ne man visos dangaus gerybes pareina...:(
Tu matai, kaip čia viskas nuo dievo...
Ale matai, kai erškėtis liepsnoja, tai žemė Pažadėtoji, o va kai azalija - čia jau apie terra incognita labiau.
Ale matai, kai erškėtis liepsnoja, tai žemė Pažadėtoji, o va kai azalija - čia jau apie terra incognita labiau.
Pažadėtoji žemė - tai TU ......
„Liepsnojantis krūmas“ – degantis, bet nesudegantis erškėčių krūmas yra vienas iš Senojo testamento vaizdinių, įkūnijančių dvasios laisvę ir kelią į Pažadėtąją žemę. Jis yra dieviškosios ir žmogiškosios prigimties jungties simbolis bei sakralumo įvaizdis dažnai interpretuotas Bizantijos, Viduramžių ir Ankstyvojo Renesanso dailėje
Oi laukiu laukiu, kaži ar sulauksiu...
Petrute, liepsnojantis krumas - tai naujai suliepsnojusi meile, balti ziedai simbolizuoja jausmu tyruma, o kad sapnavai tu - tai reiskiasi tavo kieman atejo pavasaris...
Mačiau šiandien pranašišką sapną - liepsnojantį krūmą. Krūmas buvo tiesiog aplipęs baltais žiedais, ir tik ugnelė spragt, spragt... Ką tai galėtų reikšti? ...
Beribė žmogiškoji fantazija