Beribė žmogiškoji fantazija

Saulutė nusileido, dangus pajuodo... Spyna dar nekliba berakinėjant iš vidaus? Kad neužsikirstų netyčia :)

Tai atnešk - irgi keistuolis, nori, o neneši :)

Aš noriu dangų nugriauti ir atnešti saujoj Tau dangų, kad visada turėtum su savimi ir Tau nereikėtų svajoti apie dangų ...

Suprantu :) Ne aš juk Nietzschės temą pradėjau... O kažkas, kas vis tiek nori tą dangų pagriaut :)

nes Nietzsche‘s gyvenimo filosofijos sistema vis dėlto buvo apgalvotas ir jo paties suprojektuotas didingas Babelio bokštas, kuris turėjo iškilti virš pasaulio ir iš čia nugriauti dangų ... supranti?

O čia mes realiai bandom sulipdyti jausmo rūmą???

O tai čia kas vyksta? :))

kaip mano vienas kitas kritikas, Nietzsche‘s sistema buvo tik bepročio sapnas

Ir leidosi jisai pakalnėn vienas: nė dvasios pakeliui gyvos sutikti jam nepasitaikė. Bet vos į girią koją tik įkėlė, staiga prieš jį išdygo senis, kurs iš šventos trobelės savo šaknelių girioj pasirinkt išėjęs buvo. Ir senis žodžiais šiais į Zaratustrą kreipės:
"Pažįstamas yra man šis keleivis: prieš metų daugelį pro vietą šią jisai praėjo. Zaratustra jo vardas buvo, tačiau dabar jis pasikeitęs.
Tada tu savo pelenus nešei į kalnus: o šiandien gal jau ugnį savo į slėnius nešti ketini? Ar nebijai bausmės tu susilaukti, tokios, kurią vien kurstytojai gauna?

(...)

Šituos žodžius išgirdęs, Zaratustra nusilenkė šventajam ir šitaip tarė: "O ką gi duoti jums galėčiau! Verčiau skubiai paleiskite mane, kad aš iš jūsų nepaimčiau nieko!" - Taip jie abu, Zaratustra ir senis, savais keliais pasuko su šypsenom veide, lyg du jauni berniukai.
Bet vienas pasilikęs, Zaratustra štai šitaip mintyse sau tarė: "Ar gali būt! Nejaugi tas šventasis senis toj savo girioj negirdėjo, kad D i e v o n e b ė r a, kad jis jau m i r ę s!"

Gilų mūsų liaudies egzistencinį gyvenimo suvokimą keičia amerikoniškas tikėjimas į Happy End (laimingą pabaigą). Katalikiškoje spaudoje taip ir mirga žodžiai meilė ir džiaugsmas, ir retai akys teužtiks žodžius apie bausmę ir pragarą. Šiandieninės Bažnyčios šūkis: "Visi važiuos į dangų. Greitojo ekspreso numeris 308." Nors ir kalbėdami tikėjimo išpažinimą sakome: "kuris nužengė į pragarus", gėdijamės minėti velnią, nes būsime nesuprasti Happy End tikinčių katalikų. Būtent ši nuotaika rožine spalva nudažo antrąją tiesos pusę.