Piratai jau yra svarbus veiksnys pasaulinei ekonomikai, ir naftą eksportuojančios šalys netruks tai įvertinti. O kam rūpi alkani somaliečiai?
Senas verslas
Piratavimo istorija labai ilga - atsirasti jis turėjo kartu su jūrine prekyba. Šauniais antikos laikais, kai Viduržemio jūroje viešpatavo ir konkuravo graikai bei finikiečiai, aiškios skiriamosios ribos tarp prekybos ir plėšikavimo nebuvo. Piratai visiškai legaliai pardavinėdavo užgrobtus belaisvius vergų turguose.
Romos dominavimo laikais piratų gyvenimas buvo nesaldus, nes romėnai kažkodėl buvo įsitikinę, kad tik jie turi teisę plėšti savo užkariautas tautas ir su monopolininko įkarščiu persekiojo smulkiuosius konkurentus, kurie negalėjo pasiskųsti jokiai konkurencijos tarybai.
Ankstyvieji viduramžiai buvo piratavimo aukso amžius - gaujos girtuoklių ir peštukų iš Skandinavijos Europos pakrantėse šeimininkavo kaip nuosavame tvarte. Tačiau gana greitai jie pastebėjo, kad kur kas efektyvesnis žmonių plėšimo būdas yra mokesčiai, ir ėmė kurti savo karalystes.
Vėl piratai suklestėjo XVI-XVII amžiais, kai ispanai ir portugalai pradėjo tempti namo grobį iš Amerikos. Daugelis tų piratų buvo visai legalūs verslininkai, mokėjo mokesčius Anglijos karalienei ir dalyvaudavo rūmų priėmimuose. Kai kurie išsitarnaudavo iki admirolo laipsnio. Ilgainiui laisvųjų piratų nebeliko - tik teisėti, kurie vis rečiau rengdavo linksmus žygius, apsiribodami saugesniais plėšikavimo metodais: prekyba žmonėmis, opijumi, skolinimu už procentus ar valstybės tarnyba.
Piratavimas pastaraisiais šimtmečiais tapo toks retas, kad sovietinis kovinis filmas „XX amžiaus piratai“ buvo traktuojamas kaip fantastinis. Vakarų romanuose, komiksuose ir kinematografe nuožmūs galvažudžiai bukanieriai dažnai vaizduojami su simpatija (argi ne žavus Johny Deppas „Karibų piratuose“?). Bet žmonių pasaulis vystosi ciklais ir kai kurie itin nustekenti regionai pradeda prisiminti senovines išgyvenimo strategijas.
Keista ne tai, kad somaliečiai pradėjo piratauti - keista, kad jie taip ilgai to nedarė. Tiesa, dar prieš 20 metų Afrikos kontekste Somalis atrodė pusėtinai, bet po to prasidėjo nesiliaujantis košmaras. Kaip ir daugelyje Afrikos valstybių, kiaulę somaliečiams pakišo kolonijinis palikimas. Nepriklausomybę Somalis, kaip ir didžioji dalis Afrikos, paskelbė 1960-aisiais. Skirtingai nuo daugumos naujai įsikūrusių valstybių, Somalis sudarytas iš dviejų Europos valstybių - Anglijos ir Italijos - kolonijų, kurios buvo sujungtos tuo pagrindu, kad ir ten, ir ten gyvena tie patys somaliečiai.
Daugelis Afrikos valstybių turi tas sienas, kurias prieš šimtą metų iš lubų braižė Europos valdovai, ir jos, deja, gana dažnai nesutampa su genčių ir tautų ribomis. Todėl Afrikos pilietiniai karai dažniausiai įsižiebia dėl to, kad skirtingos gentys, atsidūrusios vienoje valstybėje, nusprendžia išsiaiškinti, kuri yra svarbesnė. Vienatautis Somalis tarsi buvo užprogramuotas to išvengti. Ir iš tikrųjų iki 1991 metų jam ėjosi ne taip jau blogai: šalis dažnai ir gana sėkmingai kariavo su vangiai besipriešinančia Etiopija, imitavo marksistinės sistemos kūrimą, taip melždama finansinę ir technologinę paramą iš Sovietų Sąjungos, ir netgi sukūrė šiokią tokią pramonę.
Vis dėlto 1991-aisiais paaiškėjo, kad itališko ir angliško Somalių kultūriniai skirtumai pernelyg dideli, ir šiaurinis angliškas Somalis atsiskyrė. Dabar ten yra dvi niekieno nepripažįstamos valstybėlės Somalilendas ir Puntlendas, kurios tvarkosi visai pakenčiamai. O pietinis itališkasis Somalis nugrimzdo į anarchiją, kuri visiškai sunaikino ekonomiką ir sukėlė baisų badą. Padėtis nuo to laiko niekaip negerėja ir keista, kad ten dar apskritai liko žmonių.
Atomazga artėja
Taigi nieko keista, kad bedugnėje esančioje šalyje (mūsų „krizės“ somaliečiams sukeltų nuoširdų juoką) formuojasi viduramžiškos struktūros. Kiekvieno regiono vadukas turi savo kariauną, baudžiauninkus ir renka mokesčius savo nuožiūra, įsipareigodamas saugoti savo teritoriją nuo kitų vadukų. Tiems vadukams, kuriems neužtenka žemės, tenka dirbti jūroje, kur sekasi visai neblogai: nuo metų pradžios užgrobta 90 laivų, už įgulas gauta 150 mln. dolerių neaudituotų išpirkų.
Civilizuotas pasaulis pasipiktinęs - kaip negražu šitaip smurtauti, kai jau seniai ištobulintos schemos, kaip plėšti žmones tiesiai iš dangoraižio, prekiaujant vertybiniais popieriais. O čia kažkokie barbarai, ir dar, beje, musulmonai, vadinasi, potencialūs teroristai... Neleisim! Taigi galbūt piratams savo veiksmais pavyks prisišaukti užsienio pagalbą savo kenčiančiai šaliai.
Tačiau vienas paaiškėjęs faktas kelia rimtų įtarimų, kad problemos sprendimas bus tik imituojamas. Jau kurį laiką daug kas inkščia, kad naftos kainų kritimas yra didelė problema ir niekaip nepavyksta jo pristabdyti. Tačiau kai linksmieji vyrukai iš Somalio užgrobė pilną supertanklaivį, naftos kaina bemat pašoko 10 dolerių. Taigi piratai jau yra svarbus veiksnys pasaulinei ekonomikai, ir naftą eksportuojančios šalys netruks tai įvertinti. O kam rūpi alkani somaliečiai?
Giedrius Kiaulakis
