Irane kilusi pilietinių neramumų banga nustebino ne tik totalitarizmą vis laibiau įtvirtinantį Teherano rėžimą, bet ir visų pirma JAV ir Europos Sąjungos politikus. Atrodo, kad permainų siekiantys iraniečiai privertė į save atkreipti dėmesį ir susimąstyti apie šios branduolinio statuso siekiančios valstybės politinę raidą.
Nors protestai buvo numalšinti, Vakarai pasmerkė susidorojimą su protestuotojais ir žiniasklaidos laisvės apribojimą. „Mūsų moralinė pareiga – neužsimerkti prieš tai, kas vyksta“, – po Teherano taikytų represijų pabrėžė Europos Parlamento pirmininkas.
„ES negali ignoruoti įspūdingos pilietinės visuomenės mobilizacijos Teherano ir kitų miestų gatvėse“, – sakė jis, primindamas, kad rinkimų rezultatus atmeta ne nedidelis elitas, bet didelė reformatorius palaikanti visuomenės dalis.
ES vadovai neliko abejingi Irano liaudies valiai. Tuo laibiau, kad Europos Parlamento delegacijos santykiams su Iranu pirmininkės Angeliškos Beer nuomone, ES turėtų palaikyti Irano opozicijos ir žmonių raginimą surengti naujus rinkimus. „Irano žmonių negalime palikti vienų“, – sako politikė. Pasak jos, kryžkelėje atsidūręs Iranas gali paskęsti už laisvę kovojančių žmonių kraujyje arba pasukti atsivėrimo pasauliui keliu.
Taigi, šį kartą Europos Sąjunga kaip niekad aktyviai sureagavo į Irano žmonių siekius ir nevienareikšmiškai pasmerkė Teherano režimo represijas. Taigi, Europa neužmiršta Irano, kuriame neramumai nesibaigė.
Šioje šalyje situacija liko įtempta visą rudenį ir gruodį vėl kilo nauji neramumai. Nors Teheranas ir stengėsi įvesti visuotinė informacijos cenzūrą, Vakarų pasaulį pro procenzūros skydą vis dėlto pasiekdavo informacija apie vis kylančiu pilietinius neramumus.
Didelį Europos Sąjungos susirūpinimą sukėlė ir radikalus požiūris į Teherano režimo kritikus bei oponentus. Europa išreiškė susirūpinimą, kuriame atkreipė dėmesį į iranetės Nobelio taikos premijos laureatės Shirin Ebadi diskriminaciją ir taikomas priemones jos šeimai.
Taigi, Europa 2009 m. Europos Sąjunga kaip niekad atvirai ir griežtai išreiškė kritiką Irano valdžios atžvilgiu ir parodė, kad Briuseliui rūpi Irano tendencijos. Svarbiausia tai, kad tokią ES kritiką sukėlė ne tiek galimai karinio pobūdžio programa, bet liaudies nepasitenkinimas, Irano opozicijos siekis pakeisti radikalų ir nedemokratišką M. Ahmadinedžado valdymą.
Nors oficialusis Teheranas šių neramumų inicijavimu apkaltino užsienio spec. tarnybas, akivaizdu, kad net ir be užsienio specialistų veiksmų nepasitenkinimas šioje šalyje, turinčioje studentiško maištingumo ir liaudies valios gerbimo tradicijas, pakankamai stiprus.
Galbūt ir 2010 m. Irano liaudis bruzdės. Nors sudėtinga tvirtinti, kad opozicija gali paimti valdžią į savo rankas ar priversti atsistatydinti dabartinę šalies vadovybę. Tačiau opozicijos sustiprėjimas ar netgi perimta valdžia būtų postūmis naujo Irano dialogo su Vakarų pasauliu.
