„Panašu, kad Baltarusijos valdžia dabar palengvina neteisėtos migracijos sąlygas, galbūt keršijant už ES taikomas ribojimo priemones, ir kaip atsakas į Lietuvos rodomą palaikymą baltarusių pilietinei visuomenei“, – pareiškė ES vidaus reikalų komisarė Ylva Johansson.
Politikė teigė, kad būdai, kaip migrantai patenka į Lietuvą, vis dar tiriami, tačiau jau yra žinoma, kad keli reisai per dieną leidžiasi Minske, Baltarusijos sostinėje, skraidinantys migrantus iš Stambulo ir Bagdado. ES atstovai žada, kad bent 60 pasienio apsaugos pareigūnų atvyks į Lietuvą padėti kovoti su krize.
Nors daugelis Lietuvos sieną kirtusių migrantų yra galimai kilę iš Irako ar Sirijos, jie taip pat gali būti migrantai iš Afrikos šalių, įskaitant Kongo Respubliką ar Kamerūną.
Landsbergis tikisi ES politikos pokyčių, Borrelis beda pirštu į „Frontex“
Vykdamas į pirmadieninį Užsienio reikalų ministrų tarybos susitikimą Briuselyje Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad šalis susiduria su problemomis grąžinant pabėgėlius į jų tėvynę. Jis pridūrė, kad Lietuvos tauta dabar susiduria su iššūkiais, kurie labiau pažįstami priešakinėms ES šalims, tokioms kaip Graikija ar Ispanija. Pastarosios šalys nuolat susiduria su migrantų antplūdžiu Viduržemio jūros regione ir patyrė panašų atvykstančiųjų spaudimą iš Turkijos ir Maroko.
„Europos Sąjunga turėtų sukurti bendrą strategiją, kaip kovoti su tokio pobūdžio politinėmis ar hibridinėmis grėsmėmis, – cituojamas G. Landsbergis. – Mums reikia readmisijos strategijos, nes šalys – ar tai būtų Lietuva, ar Graikija, ar Ispanija – pavieniui susiduria su sunkiais iššūkiais, kuomet bandoma sugrąžinti nelegaliai į šalį patekusius žmones. Antra, mes turime būti labai griežti su režimais, kurie naudojasi tokio pobūdžio ginklais“.
G. Landsbergis taip pat pakvietė ES šalis imtis papildomų sankcijų prieš Baltarusiją ar panašius metodus naudojančias kitas šalis.
Paklaustas, ar situacija Lietuvoje paskatins ES daugelį metų bandomo patvirtinti migracijos pakto klausimą, sąjungos atstovas užsienio politikos klausimais Josepas Borrellis pareiškė, kad tai yra sienų apsaugos agentūros „Frontex“ klausimas. „Tam mes ir įkūrėme „Frontex“, kad padėtume šalims narėms, kurios susiduria su migracijos krizėmis“, – aiškino jis po politikų susirinkimo.
Milžiniškas spaudimas
Dabartinis „Frontex“ vadovas Fabrice’as Leggeri pasakojo, kad jo vadovaujama agentūra numatė Baltarusijos siekį neteisėtų migrantų srautus panaudoti kaip politinį ginklą ir jau nuo praėjusio rudens stebi šalies sienas. Jis atkreipė dėmesį, kad iš 1600 pabėgėlių iš Baltarusijos šiais metais į Lietuvą net 800 atvyko per pirmąją liepos savaitę.
„Tai buvo aiškus ženklas, kad kažkas vyksta daug intensyviau, – pareiškė F. Leggeri. – Mes matome, kad yra didelis spaudimas, kuris gali pablogėti artimiausiomis dienomis“.
F. Leggeri parlamentui pasakojo, kad nors iš pradžių dauguma atvykėlių buvo iš Irako, Sirijos ir Irano, tai šį mėnesį sulaukta afrikiečių, įskaitant Kongo, Gambijos, Gvinėjos, Malio ar Senegalo piliečius. Jis teigė, kad A. Lukašenkos valdžia skatina šį srautą kviesdama žmones atvykti į Baltarusiją be vizų prisidengiant tikslu pasiskiepyti nuo koronaviruso.
„Baltarusija paskelbė 73 valstybes, kurių piliečiams yra leidžiama atvykti į šalį be vizos ir likti iki penkių dienų tam, kad gautų vakciną nuo kovido“, – aiškino jis.
A. Lukašenka tuo pat metu neigia, kad naudojasi migrantais, kaip politinio spaudimo priemone, nors ir atvirai perspėja, kad Baltarusija nebandys šių srautų sulaikyti.
„Mes nieko nelaikysime. Mes nesame jų galutinis taškas, galų gale. Jie keliauja į šviesą, šiltą ir malonią Europą“, – aiškino Baltarusijos diktatorius.
Lukašenkos dovana Europai
„American Enterprise Institute“ mokslinė bendradarbė Elisabeth Braw „Politico“ pasakojo, kad Vakarams gal ir nėra už daug ką dėkoti, bet šią vasarą jis pateikė kai ką, kas gali būti labai naudinga: puikų agresijos pilkojoje zonoje pavyzdį.
„Nuo Lietuvos užtvindymo migrantais iki valdžios organizuojamo aviacinio piratavimo, Baltarusijos prezidentas visą likusį pasaulį laiko įtampoje galvojant, kokius dar beprotiškus triukus jis ištrauks iš rankovės. Laimei, Baltarusija nėra nei turtinga, nei galinga, tuo leidžiant jos lyderio išdaigas vertinti kaip pamoką – ką galėtų kitos šalys padaryti, siekiant žalos Vakarams. Vietoje to, kad paprasčiausiai tūžtume ant Lukašenkos, mes turėtume apsvarstyti padėką jam“, – rašo autorė.
Politologės teigimu, „vargšė Lietuva“ dabar turi taikstytis su pamišusio diktatoriaus buvimu šalia ir „už taip reikalingus resursus“ statytis „Trumpo“ sieną, apie kurią iki tol niekas ir galvoti nenorėjo. Vakarų šalys, anot jos, dabar svarsto, kaip atsakyti su trenksmu į A. Lukašenkos išdaigas, siūlant, be kitų dalykų, daugiau sankcijų, tačiau kita vertus, mes turėtume taip pat būti dėkingi šiam de facto diktatoriui.
„Nežiūrint taktinių subtilybių, Lukašenka vadovauja valstybei, kurios ekonomika išgyvena tik Rusijos paramos dėka, kurios garsusis žemės ūkis priklauso nuo netvarių subsidijų ir kurios gyventojai turi susitaikyti su maždaug 6,4 tūkst. JAV dolerių vienam gyventojui tenkančiu BVP. Lukašenka gali pademonstruoti naujas, novatoriškas kortas, žaisdamas pilkosios agresijos zonoje, tačiau Lietuva ir jos sąjungininkės ilgainiui neabejotinai nugalės. Tai paverčia jo agresiją tokia nepaprastai naudinga pamoka Vakarams“, – tikina E. Braw.
A. Lukašenka ir jo režimas Minske nebus paskutiniai, kurie bando susilpninti Vakarus neteisėtomis priemonėmis. Jau žinoma, kad Rusija ir Kinija (o mažesniu mastu ir Iranas su Šiaurės Korėja) taip pat tai daro. Kol kas jos plačiai naudoja priemones, kurios nėra tokios įžūlios, kaip Minsko, tačiau mes galime prognozuoti, kad tai visuomet gali būti pasirinkta.
Atsakas į tokias provokacijas iki šiol būdavo menkas. Tai tik įtikina šiuo režimus, kad jie yra teisingame kelyje, įsitikinusi politologė. Jos teigimu, priešiškos šalys, kaip ir A. Lukašenka, gali išbandyti šiurkštesnes poveikio schemas.
„Šaltojo karo metu Vakarų šalių komerciniams skrydžiams tarp Azijos ir Europos ar Šiaurės Amerikos nebuvo leidžiama driektis per sovietų oro erdvę, ir tai paversdavo tokias keliones labai ilgomis. Šiomis dienomis rusai leidžia užsienio oro linijos kirsti jų oro erdvę, ir mums visiems nuo to tik geriau. Tačiau kas bus, jeigu jie nuspręstų elgtis kitaip? Arba jeigu taip elgtis nuspręstų Kinija? Arba jeigu Kinija sustabdytų daugelio produkcijos, nuo kurios priklausome savo kasdieniame gyvenime eksportą?“ – retoriškai klausia E. Braw.
Jos teigimu, yra daugybė būdų, kuriuos režimas gali pasirinkti, siekiant pridaryti žalos kitai šaliai, nepaskelbus karo ir būtent tame yra visas „pilkosios agresijos zonos“ grožis.
„O Lukašenka mums visiems daro paslaugą, parodydamas, kad net senas komunistas, kuris užsispyrusiai laikosi valdžia 27 metus, gali mastyti inovatyviai <...> Mes galime tik įsivaizduoti, ką kiti galėtų padaryti“, – aiškina ji.
Artimiausiu metu Lietuvos sąjungininkės turėtų šaliai padėti susitvarkyti su Minsko keliamais rūpesčiais. Tačiau, po to Lietuvai ir jos draugams teks įsitikinti, kad jie nepamirš Lukašenkos pamokos, kaip tokiais atvejais režimai gali veikti pilkosios agresijos zonoje.
