Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos darbo vizitui į Lietuvą mūsų šalies žiniasklaida skyrė ypatingą dėmesį. Atrodytų, į Lietuvą atvyksta pats Popiežius. Suprantama, asmenybė marginalinė, tačiau neeilinė, viešnagė istorinė, o kaimyninių valstybių santykiai, švelniai tariant, politine prasme nėra kaimyniški. Tačiau šis vizitas, ko gero, reiškia pasikeitusį Vakarų ir pirmiausia Europos Sąjungos požiūrį į „paskutinį diktatorių Europoje“ ir jau 15 metų trunkantį A. Lukašenkos režimą.
Vadinamosios valdomos demokratijos šalyse visą ekonomiką ir politiką paprastai kontroliuoja vienas asmuo. Baltarusija šiuo požiūriu niekuo nesiskiria nuo Kubos, Libijos, Venesuelos ir kai kurių posovietinės Vidurio Azijos ar Afrikos režimų. A. Lukašenka prieš vizitą duotame interviu net neneigia kontroliuojąs viską iki smulkmenų. Jeigu taip, tai tuomet ypač svarbūs politiko brendimo, jo gyvenimo raidos ir net kai kurie moralės momentai.
Rugpjūčio 30 d. 55-ąjį gimtadienį atšventęs A. Lukašenka augo be tėvo. Gimęs nedideliame Vitebsko srities Oršos rajono Kopysio miestelyje, jis negalėjo tikėtis gero išsilavinimo ir aukštos padėties. Baigęs Mogiliovo pedagoginį institutą įgijo istorijos ir visuomenės mokslų mokytojo specialybę, tačiau po dešimties metų baigė Baltarusijos žemės ūkio akademiją. A. Lukašenka išsiskyrė gera iškalba, loginiu mąstymu ir įtaigiu bendravimu. Darbinę veiklą pradėjo komjaunimo ir komunistų partijos organuose, buvo kolūkio pirmininko pavaduotojas, „sovchozo“ direktorius, o tai, žinoma, anais laikais buvo neįmanoma netapus komunistu. Jo politinė biografija prasidėjo žlungant sovietinei sistemai, 1990 m. A. Lukašenka išrenkamas Baltarusijos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Žinoma, jam skaudu buvo matyti yrančią į politines ir materialines aukštumas jį iškėlusią santvarką, tačiau tuo metu jis buvo išvien su AT pirmininku Stanislavu Šuškievičiumi, kuris, po kelerių metų išvaikius parlamentą, perėjo į opoziciją ir tapo kone rimčiausiu A. Lukašenkos ideologiniu priešu.
Dabar, kai prezidentas savo interviu giriasi per 1991 m. sausio įvykius aplankęs Lietuvos parlamentą ir išreiškęs Vytautui Landsbergiui savo solidarumą, reikia abejoti šių intencijų nuoširdumu, nors gali būti, kad tuometinės nepriklausomybę paskelbusios Baltarusijos liaudies fronto atstovai pritarė Lietuvos Sąjūdžiui. Tikėtina, kad A. Lukašenka tada plaukė pasroviui ir laukė savo valandos.
Ir ji išmušė. 1994 m. liepos 10 d. išrinktas Baltarusijos prezidentu, jis pirmiausia paleido Baltarusijos Liaudies fronto idėjų neatsikračiusį parlamentą, ir štai jau 15 metų asmeniškai kontroliuoja, kad visokio plauko opozicionieriai neprasmuktų į valdžios organus. Visokiausias jų veiklos juodinimas, barjerai jų karjeroje, atviras laisvės apribojimas, žinoma, A. Lukašenkai padėjo išlaikyti totalitarinę visų gyvenimo sričių kontrolę.
Tai sukėlė Vakarų šalių reakciją. Krizė tarp ES ir Baltarusijos kilo 1996-aisiais, kai Bendrija paskelbė sankcijas šiai šaliai. Žibalo į ugnį kliūstelėjo A. Lukašenkos inicijuotas referendumas, kurio rezultatai leido pratęsti jo kadenciją. Bendrija balsavimo rezultatų nepripažino. ES ėmėsi priemonių ir nubaudė Baltarusiją už rinkimų klastojimą bei žmogaus teisių pažeidimus. Prieš daugiau kaip dvejus metus ir Lietuvos vyriausybė, vadovaudamasi ES sprendimu, uždraudė per trisdešimčiai aukščiausių Baltarusijos pareigūnų atvykti į mūsų šalį. ES reikalavo paleisti politinius kalinius ir 2008-aisiais surengti demokratiškus ir skaidrius parlamento rinkimus. Kai Baltarusijos vyriausybė dalį Briuselio keliamų reikalavimų įvykdė, Minsko kontaktai su išoriniu pasauliu tapo įmanomi. Šių metų balandį A. Lukašenka surengė pirmąjį per 10 metų vizitą į Vakarus: Italijoje jis susitiko su popiežiumi Benediktu XVI ir Italijos premjeru Silvio Berlusconi. Gegužę Baltarusija buvo įtrauktas į Europos Sąjungos Rytų partnerystės programą.
Paskutinį kartą A. Lukašenka Lietuvoje lankėsi 1998 m. lapkritį. Tuomet Medininkuose įvyko jo ir prezidento Valdo Adamkaus susitikimas. Prieš tai Baltarusijos vadovas 1997 m. rugsėjį dalyvavo Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Tautų sambūvis ir geri kaimyniniai santykiai“.
Šiaip jau pasauliui ir Europai būtų nei šilta, nei šalta dėl to, kad žemyno viduryje egzistuoja tokia totalitarinė santvarka. Bet triskart savo plotu ir gyventojų skaičiumi didesnė už Lietuvą valstybė yra pačiame Rytų Europos centre. Tai platesnis Vakarų slenkstis į Rytus negu Lietuva. Taip pat didesnė ir rinka. Vadinasi, netgi tranzitiniame kelyje į Rytus Baltarusija yra kliuvinys, kurį ilgus dešimtmečius teko apeiti. Ką jau kalbėti apie tai, kad per šiuos beveik 20 metų Vakarų šalių prekyba su Baltarusija sudarė vos 10 proc., nes diduma prekių – apie 80 proc. – keliavo į Rusiją ir iš jos. Dabar, kaip teigia pats A. Lukašenka, su ES šalimis prekybos apimtis išaugo iki 50 proc., o su Rusija iki tiek pat sumažėjo. Minsko prekybos balansas aiškiai pakrypo Vakarų link.
Kodėl?
Šių metų sausį Geopolitika rašė (http://www.geopolitika.lt/?artc=3015), kad Baltarusija devalvavo savo nacionalinę valiutą. Nors Vakarų ekspertai pripažino, kad šios šalies ekonomika 2008 m. žengė gana tvirtą žingsnį pažangos link (vokiečių laikraštis „Handelsblatt“ rašė, kad dėl menko kreditavimo lygio A. Lukašenkai pavyko išvengti Vakarų biržų spekuliacijų poveikio ir pakelti ekonomiką 8,5 proc.), du veiksniai – pasaulinė krizė ir energijos išteklių pigimas (kita vertus, jų importo brangimas) – lėmė neatidėliotinas finansines Minsko reformas. Skaudų smūgį A. Lukašenkai smogė Rusijos sprendimas peržiūrėti Baltarusijai parduodamų dujų kainą, taip pat sukelti pieno, dujų, naftos karai. Bet tai atskira tema. Apie Minsko pastangas ištrūkti iš Maskvos glėbio neseniai taip pat rašė Geopolitika (http://www.geopolitika.lt/?artc=3465). Tačiau keletas akcentų.
Metų pradžioje opozicinis judėjimas „Chartija-97“ savo interneto svetainėje pranešė, kad A. Lukašenka derybose Kremliuje su Rusijos vadovu Dmitrijumi Medvedevu sudarė skaudų politinį ekonominį sandėrį: už Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimą Maskva pažadėjusi Minskui 2009 metais 2,5–3 kartus sumažinti dujų kainą. Grįžęs iš Rusijos sostinės A. Lukašenka gyrėsi, kad jam pavyko iškovoti, jog per šiuos metus ta kaina nuolat kris. Oficialusis Minskas mano, kad jį tenkinanti kaina – 140 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Geri laikai praėjo: per pirmąjį 2008 m. ketvirtį rusiškos dujos buvo tiekiamos vidutiniškai už 127,9 dolerio. Bet 2009 m. „Gazprom“ biudžetas buvo apskaičiuotas pagal 240 dolerių kainą. Kitaip sakant, valstybių vadovų susitarimai – viena, o abiejų šalių energetinių monopolijų – visai kas kita. Derybų Kremliuje metu čia nebuvo nei „Gazprom“, nei „Beltransgaz“ atstovų.
Štai kodėl, kaip sausį rašė „The Financial Times“, po tokių apgaulingų sandorių Baltarusijos ekonomika, patyrusi priklausomybės nuo Rusijos naštą, dabar mėgina gręžtis į Vakarus. Norėdamas pritraukti investuotojų, Minskas ketina parduoti daugelį įmonių, du trečdaliai jų priklauso valstybei. Pernai priimta apie 30 įstatymų, galinčių pagerinti šalies investicinį klimatą. Pasaulio banko duomenimis, pagal verslo reitingus 2008 m. Baltarusija užėmė 85 vietą tarp 181 pasaulio valstybės, tai yra per metus jos reitingai pakilo net 30 vietų (PB tyrimas „Doing Bussines 2008“ parodė, kad 2007 m. Baltarusija pagal palankumą verslui užėmė 115 vietą).
Bet Minskas žino, kad gamybos modernizacija, atsiplėšus nuo Rusijos energijos išteklių, gali būti skaudus A. Lukašenkos žingsnis. Krizės sąlygomis tiek investuotojai, tiek pirkėjai laukia geresnių laikų. O ir vietos gyventojai, pernai, naujienų agentūros „Finmarket“ duomenimis, padidinę savo indėlius Baltarusijos bankuose 26 proc., pirmąjį šių metų pusmetį puolė atsiimti savo pinigų ir po devalvacijos nuvertėjusius Baltarusijos rublius leisti reikalingoms ir nereikalingoms prekėms.
Tokia ekonomikos padėtis verčia A. Lukašenką ieškoti draugų artimesnėje ir tolimesnėje Europoje. Lietuva – pirmasis peržengtas slenkstis į Vakarus. A. Lukašenkos dekretas Nr.10 rodo, kad viena uždariausių Europos ekonomikų pamažu atsiveria, ir Minsko kalbos apie rinkos liberalizavimą – ne tušti pažadai.
Tačiau investuotojai ir verslininkai lengvo kelio nežada. Baltarusijos ekonomika planinė, 70 proc. jos BVP gamina valstybės valdomos įmonės, o strateginių bendrovių akcijų paketą valdo vien valstybė. Planinėje ekonomikoje asmeninės pažintys ir rekomendacijos yra geriausias būdas patekti į šalies rinką, spaudoje teigė Lietuvos ūkio banko investicinės grupės (ŪBIG) projektų Baltarusijoje vadovas E. Žvybas. Vietiniams palikti verslą rizikinga. Dar geriau, kai ten nuvyksti su valdžios žmonių parama ir pilnu lagaminu dovanų, kaip kitados dešromis kvepiantys traukiniai važiuodavo į Maskvą. UAB „Skala“ vadovas J. Beganskas tvirtina, kad palankiausia dirva ten dirbti yra statybos bendrovėms, nors jų veiklą reikia nuolat kontroliuoti ir palaikyti „šiltus“ kontaktus su vietos pareigūnais ir verslo atstovais. Šiaip ar taip, per metus Lietuvos užsienio prekybos su Baltarusija apimtis išaugo 30 proc. – iki 3,7 mlrd. litų. Per pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos eksportas į Baltarusiją padidėjo dar 5,8 proc., nors į visas kitas šalis, išskyrus Nyderlandus, smuko (labiausiai į Rusiją – net 41,4 proc.). Taigi, Baltarusijai svarbiausių Lietuvos eksporto rinkų sąraše tenka devintoji vieta.
Ne paslaptis, kad Minskui (tai ne kartą akcentavo ir A. Lukašenka) gyvybiškai svarbus neužšąlantis Klaipėdos uostas, per kurį pernai buvo pervežta 6 mln. 600 tūkst. t krovinių iš Baltarusijos – 3,6 proc. daugiau negu 2007 metais. Bendroje uosto krovoje kaimynų dalis dabar sudaro net 22 procentus (daugiau duomenų galima rasti http://www.portofklaipeda.lt/lt.php). Baltarusija ne kartą ragino plėsti krovinių tranzitą per Klaipėdos uostą, nes esą tai Lietuvos biudžetui atneša iki trečdalio biudžeto pajamų iš eksporto.
Niekas neslepia, kad uždaros ekonomikos šalis visais įmanomais būdais veržiasi iš izoliacijos. Apsimesti, kad to nemato nei Briuselis, nei Vilnius, jau neįmanoma. Kontaktų su A. Lukašenka kritikai tvirtina, kad diktatorius nori primesti Europos Sąjungai savo žaidimo taisykles: jis esą taip ketina išvengti ekonomikos nuosmukio, pagerinti savo reitingus ir ruošiasi 2010 m. įvyksiantiems prezidento rinkimams.
Bet bėda ta, kad tokie argumentai yra grynai politiniai ir dvelkia stagnacijos laikų ideologija. Nors neturime užmiršti, iš kokios dirvos išaugo Baltarusijos režimas ir pats jos lyderis, kokias vertybes jis skelbia, kokia žmogaus teisių ir laisvių padėtis kaimyninėje šalyje, kaip „batiuška“ elgiasi su opozicija ir disidentais, ES (norisi tikėti – ir JAV) Lietuvai patiki svarbią misiją – žengti pirmąjį žingsnį išvedant baltarusių tautą iš aklinos izoliacijos, beveik šimtaprocentinės priklausomybės nuo Rusijos, stiprinant demokratiją šalyje ir kartu atveriant nepaprastai imlią ir erdvią rinką Bendrijos investicijoms.
Misija įmanoma? Taip. Ir ne mažiau garbinga negu tarpininkauti posovietinių šalių „spalvotosioms“ revoliucijoms.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
