Tapo neva gero skonio požymiu kritikuoti Baltiją - ji šalta, dvokia, apaugusi maurais, net maudytis nesinori. Ypač populiaru dabar, kai lengva ir pigu važiuoti prie šiltų jūrų.
Ir vis dėlto mūsų trumpame pajūryje vasarą žmonių net knibžda. O kur daugiau ilgakojės panos parodys savo biustus kavalieriams? Kur dar galima atvažiuoti porai dienų ar savaitei? Bangos vėsios, bet grūdina taip, kad visus metus vaikščiosi sveikas. O ir Baltijos nudegimas gražiausias, gilus, būna, kad laikosi iki kito sezono.
Bet leiskite man, senam jūrininkui, apginti mūsų jūrą. Pasaulyje kitos, net panašios nėra. Neturiu omenyje gintaro. Pirmiausia - tai jauniausia jūra Žemėje. Jai tik 12 tūkst. metų. Pradžioje buvo ežerų grandinė. Sėdant Žemės plutai į tą sistemą įsiveržė jūros vanduo. Taip ir liko pusiau jūra, pusiau didelis ežeras. Daugybė upių neša į Baltiją gėlą vandenį, o sūrus patenka tik per siaurus ir vingiuotus danų sąsiaurius. Vandenys nelabai maišosi. Sūrus yra sunkesnis, sėda prie dugno, gėlas labiau laikosi paviršiuje. Bet sūrusis vanduo įžūlus, jį stumia vyraujantys vakarų vėjai. Jo nestabdo ir ta ypatybė, kad Baltijos dugnas labai nelygus. Kiti vandens telkiniai dažniausiai gilėja pamažu, o Baltijoje yra seklumų ir gelmių, kurių sienos beveik stačios. Gelmėse trūksta deguonies, nes kai dumbliai miršta, jie leidžiasi į dugną ir pūva išnaudodami deguonį. O šis į gelmes patenka tik išimtiniais atvejais - kai iš vakarų atplūsta sūrus vanduo. Užpildęs vieną gelmę jis peršoka į kitą, trečią, ir taip atgaivina Baltiją.
Natūralu, kad tokios struktūros jūroje gyvena ir gėlųjų, ir sūriųjų vandenų žuvų. Rūšių palyginti nedaug, jos glaudžiai tarpusavyje susijusios. Baltijoje gyvena menkės, lašišos, starkiai, silkės, stintos, brėtlingiai, o kur vanduo beveik gėlas - milžiniškos lydekos. Pašalinus bent vieną tos sistemos narį, ji visa byra.
Pagrindiniai grobuonys Baltijoje - menkės. Jos išauga iki 1,3 metro. Tačiau negailestingai žvejojant menkių liko tik dešimtadalis. Užtat neįtikimai padaugėjo stintų ir brėtlingių - žuvų, kurios anksčiau dingdavo galinguose menkių nasruose. Tai gal gerai?
Tai kad ne. Smulkiosios žuvys maitinasi zooplanktonu, mažais padarėliais, plūduriuojančiais vandenyje. Atsiradus tokiai gausybei smulkmės, zooplanktono sumažėjo. O jis minta mikroskopiniais dumbliais, kurie maišosi toje pačioje vandens erdvėje. Dumblių irgi per daug. Apie juos žmonės sako: „Vanduo žydi.“ Ir pūva. Ir dvokia. Nes gaivaus ir sūraus vandens iš Atlanto dabar atplaukia tik kartą per 7-8 metus.
Švedų mokslininkas Henrikas Osterblomas atkreipė dėmesį, kad jūros paukščiai, mormonai ir narūnėliai - gražūs paukšteliai, panašūs į pingvinus, tik mūsiškiai skraido, ir labai šauniai, - atneša snapuose savo vaikams brėtlingių ir stintų kur kas daugiau nei anksčiau. Bet pasvėręs tuos vaikelius mokslininkas suglumo - jie buvo liesučiai.
Didelis nuošimtis tų jauniklių neišgyvena.
Netrukus paslaptis išaiškėjo. Mažosioms žuvims, kurių irgi padaugėjo apnaikinus menkes, dabar tenka kovoti žiaurią tarpusavio kovą už maistą, todėl jos tapo liesos kaip žiogai. Nariukai priversti nešti savo vaikams daugiau žuvyčių, nes šios nelabai maistingos. O Baltijos žvejai - ne tik mūsiškiai, visi aplink šią jūrą gyvenantieji - niršta, kad mažinamos menkių sugavimo kvotos, trumpinamas jų žvejybos sezonas, ir dėl visko kaltina Briuselį. Ypač dabar, kai tos žuvys tapo deficitu ir pabrango.
Didelių menkių Baltijoje jau beveik neliko. Sugaunama tik jaunų, mažų. Problema rimtesnė negu ašakų kiekis kepant mažąsias. Menkei subręsti ir bent kartą išneršti reikia 3-4 metų. Bet jos atsiduria ant prekystalio taip ir nepatyrusios motinystės džiaugsmo.
Nenumaldomai artėjame nelaimės link. Ji jau įvyko Kanados Atlanto pakrantės vandenyse, kurie maitino Europą menkėmis 400 metų. Kanados žvejai buvo patenkinti, nes šių žuvų, tegul ir nedidelių, sugaudavo aibę. Tačiau 1992 metais menkės dingo. Maždaug per savaitę. Teko uždaryti visą Kanados žuvų pramonę. Verslas iki šiol neatsigavo.
Menkių išgaudymas - ne vienintelė Baltijos negandų priežastis. Jūrą negailestingai teršiame. Dumbliai klesti ir todėl, kad upės atneša tūkstančius tonų ištirpusių mineralinių trąšų, naftos likučių. Jų išleidžia ir laivai, išplovę talpyklas, ir jūs, ir aš, kai plauname automobilius. Palijus viskas atsidurs grioviuose, upeliuose ir...
Baltijoje. Gyvename vis švariau, o kur nukeliauja skalbiamieji milteliai ir muilas? Spėkite iš trijų kartų. Vien Lenkija išplukdo į Baltiją 6 tūkst. tonų fosforo per metus. Laivu artėjant prie Sankt Peterburgo net jūros spalva darosi kitokia.
Skamba tragiškai, bet pataisoma. Užtenka įrengti geras nuotekų valyklas. Štai Kaune tokia jau yra. Ilgai krapštėmės, vietos ieškojome, bet pastatėme per dvejus metus. Vanduo ir Nemune, ir Kuršių mariose, ir Baltijoje tapo švaresnis. Kainavo 63,4 mln. litų, bet iš jų 74 proc. davė Europos Sąjunga.
Viską galima padaryti, reikia tik laiko ir pinigų. Lėšų ima atsirasti vis daugiau. Švedų verslininkas Bjornas Karlsonas net įsteigė privatų fondą Baltijai išvalyti iki 2020 metų ir įdėjo 50 mln. savų pinigų. Jis iš tų verslininkų, kurie mano, kad mirti turtingam nedora. Tokie palieka šeimos nariams po milijoną kitą, o visus kitus pinigus išleidžia geriems darbams daryti. Kadangi šie žmonės puikiai išmano finansus, jų vadovaujami fondai klesti. B.Karlsono fonde dabar yra 65 mln. eurų. Jų neužteks paversti Baltiją krištoline, bet traukinys jau pajudėjo. Baltijos gyvybinėms jėgoms atkurti prireiks visų mūsų išminties.
Algimantas ČEKUOLIS
