REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Antroje XIX a. pusėje pas kiek labiau prakutusius Vakarų šalių gyventojus atsirado keistas paprotys – fotografuoti mirusiuosius. Ne tik juos pačius, bet ir kartu su jais. Tam pasitarnavo technologijų progresas: fotografuoti tapo pigiau, negu užsakinėti portretą, tačiau dar pakankamai brangiai, kad nenaudotų to pernelyg dažnai. 

Antroje XIX a. pusėje pas kiek labiau prakutusius Vakarų šalių gyventojus atsirado keistas paprotys – fotografuoti mirusiuosius. Ne tik juos pačius, bet ir kartu su jais. Tam pasitarnavo technologijų progresas: fotografuoti tapo pigiau, negu užsakinėti portretą, tačiau dar pakankamai brangiai, kad nenaudotų to pernelyg dažnai. 

REKLAMA

Mylimųjų nuotraukos po jų mirties šių dienų aplinkoje tikriausiai atrodys labai keistai. Tačiau Viktorijos eros Anglijoje, o ir daugelyje kitų turtingesnių valstybių, tai buvo būdas sumažinti širdgėlą ir parodyti savo meilę mirusiajam, rašoma BBC.

Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.

Dabar šios nuotraukos su vaikų lavonais ant kelių ar nupieštomis akimis ant vokų gali kelti šiurpą, tačiau tuomet tai buvo „paskutinis mados klyksmas“. Žmonės vertino tai kaip galimybę paskutinį sykį atsisveikinti su artimu žmogumi, tą akimirką užfiksuojant fotografijoje.

REKLAMA
REKLAMA

Prisiminimas apie mirusiuosius

Viktorijos eros gyvenimas tų laikų žmonėms nebuvo lengvas – mirtis tūnojo čia pat, tai galėjo būti paprasčiausias choleros, difterijos ar kitos ligos protrūkis, ar kokybiško maisto trūkumas. Būta labai daug nuotraukų su vaikais. Vaikų iki 5 metų amžiaus mirtingumas buvo itin didelis, o nuotraukų su jais gyvais šeimos nariai nespėdavo arba neišgalėdavo pasidaryti. 

REKLAMA

Artimųjų netekę žmonės tuo metu norėjo išsaugoti kokį nors prisiminimą apie juos. Maža to, fotografai imdavosi įvairių gudrybių, kad atrodytų, jog fotografijose – gyvas žmogus. Juos ne tik „susodindavo natūraliomis pozomis“, bet ir nupiešdavo akis ant užmerktų vokų.

Tokia technologijų tobulėjimo pasiūlyta galimybė galėjo išpopuliarėti ir dėl to, kad žmonėms dar esant gyviems, daug nuotraukų, o kartais ir visai, nebuvo. Todėl po mirties tokios nuotraukos likdavo paskutine galimybe pasilikti apie juos nors kokį prisiminimą. 

REKLAMA
REKLAMA

Šis paprotys JAV ir Didžiojoje Britanijoje išsilaikė iki XIX a. pabaigos, o SSRS ir iki XX a. vidurio. Papročio sunykimą, kaip ir nuotraukų atsiradimą, nulėmė mokslo progresas. Medicinai išgyvenus kokybinį šuolį, XX a. tradicija fotografuoti „gyvus numirėlius“ palaipsniui išnyko. 

Vadinama post-mortem fotografija

Mirusiųjų nuotraukos dar kitaip yra žinoma kaip fotografijos rūšis, vadinama post-mortem fotografija arba gedulo portretai.

Kaip rodo sukaupti tokių nuotraukų archyvai, mirusieji būdavo įamžinami taip, kad atrodytų dar gyvi. Mirusieji, ypač vaikai, buvo pasodinami arba paguldomi taip, kad atrodytų, jog fotografas užklupo juos miegančius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visgi paslaugomis, kai miręs žmogus dar buvo papildomai pagrimuojamas ar padažomas, buvo pasiekiamos pasiturinčioms šeimoms, o vargingiau gyvenantiems žmonėms tekdavo pasitenkinti mirusiojo portretais, kuriuose jie atrodydavo it užmigę.

Post-mortem fotografija atsirado iš žmonių poreikio įamžinti mirusiuosius ir paskutinę akimirką, karste: kūnai buvo apvelkami geriausiais drabužiais, aplinką puošdavo gėlės. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų