Tokijo olimpinės žaidynės dar neprasidėjusios tapo istorinės. Nors kelios olimpinės žaidynės dėl karo buvo atšauktos, dar nė karto jos nebuvo nukeltos. Pasaulinė COVID-19 pandemija visus privertė išmokti gyventi kitaip. Sportininkai irgi turėjo rasti būdų prisitaikyti prie naujos realybės, pasikeitė ir paprastai žaidynių ciklu dėliojamas jų tvarkaraštis. Tačiau vieneri papildomi metai iki žaidynių – ne tik skaičiai kalendoriuje. Tai – ir naujos svarbiausio sporto renginio spalvos.
Praėjusių metų pradžioje pasaulis sustojo, kai iš Kinijos atkeliavęs pavojingas koronavirusas pradėjo šienauti gyvybes. Valstybės užvėrė sienas, buvo atšaukti sporto, kultūros, pramogų renginiai, specialistai paliko savo darbo vietas ir pradėjo dirbti iš namų, kad bent taip pabandytų apsisaugoti nuo žaibiškai plintančio viruso. Ištuštėjo ir stadionai, arenos, baseinai, o treniruočių ir varžybų ritmu gyventi įpratę sportininkai buvo priversti ieškoti būdų treniruotis savarankiškai, mat kurį laiką ne tik neturėjo bazių, bet ir galimybių susitikti su treneriais.
Į neeilinę situaciją sureagavo Tarptautinis olimpinis komitetas ir 2020 m. kovą pranešė, kad Tokijo žaidynės nukeliamos metams. Buvo sportininkų, kurie jau turėjo kelialapius ir lėktuvo bilietus į šias žaidynes, buvo tokių, kuriems galimybė jose pasirodyti atrodė ranka pasiekiama, kai kurie sąžiningai dirbo su reabilitologais, kad iki kelionės į Tokiją spėtų išsigydyti traumas. Papildomi metai viską pakeitė.
Vieniems jie tapo proga išsilaižyti žaizdas ir persikrauti. Kitiems atsirado grėsmė perdegti. Tretieji pagriebė siūlo galą ir įšoko į olimpinių žaidynių traukinį, nors prieš metus tai atrodė neįmanoma.
Neliko aiškių favoritų
Liaudies patarlė byloja, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tad ir papildomi metai iki žaidynių tapo proga geriau joms pasirengti.
„Per šiuos metus visuomenė daugiau sužinojo apie pavojingą virusą, išmoko saugotis. Sportininkai irgi įgijo daugiau galimybių apsisaugoti bei dalyvauti varžybose. Dar prieš metus buvo daugiau šansų, kad užsikrėtęs koronavirusu iš viso negalėsi startuoti“, – pastebi sporto psichologas A.Liachovičius ir priduria, kad dauguma olimpinėse žaidynėse dalyvausiančių sportininkų bus paskiepyti, tad ir psichologiškai jausis saugesni.
Apskritai Tokijo žaidynės, matyt, bus viena saugiausių vietų Žemėje, mat apsisaugoti nuo COVID-19 per jas bus skiriamas išskirtinis dėmesys.
Daugiau kaip du dešimtmečius JAV gyvenantis ir daugiausia su Amerikos sporto ir ypač plaukimo žvaigždėmis dirbantis G.Sokolovas pastebi, kad papildomi metai iki žaidynių – ir galimybė išsilaižyti žaizdas bei pagerinti savo rezultatus.
„Buvo sportininkų, kurie per metus smarkiai patobulėjo ir pakliuvo į žaidynes, nors dar pernai apie tai net svajoti negalėjo. Pavyzdžiui, kelios jaunos Amerikos plaukimo žvaigždės sužibo tik 2021-iaisiais, nors dar 2020 m. būtų neturėjusios galimybių dalyvauti Tokijo žaidynėse“, – pateikia pavyzdį G.Sokolovas.
Amerikoje dirbančiam sporto mokslininkui antrina Lietuvos atletų psichologine sveikata besirūpinantis A.Liachovičius. Pasak jo, sportininkai, kurie prieš metus dar nebuvo pakankamai subrendę dalyvauti žaidynėse, gavo daugiau laiko, o kai kurie taip sparčiai tobulėjo, kad dabar jau gali būti priskiriami prie favoritų.
„Apskritai per šias žaidynes jau itin sunku prognozuoti, kas bus konkrečių rungčių favoritai, nes daug kas priklausys nuo to, kokiomis sąlygomis sportininkai iki žaidynių treniravosi. Realiai mes nežinome, kas kokiomis sąlygomis treniravosi per karantiną, tad nežinome, ir kokios sportinės formos bus.
Lygiai taip pat nežinome, kaip kuris sportininkas bus pasirengęs psichologiškai, o psichologinis pasirengimas per šias žaidynes bus itin svarbus, nes siekiant apsisaugoti nuo koronaviruso Tokijuje atletai negalės naudotis įprastais dalykais. Pavyzdžiui, norėdami atsikratyti įtampos, išeiti pasivaikščioti po miestą.
Bet dėl to žaidynės bus tik įdomesnės. Ir patiems sportininkams, nes nelieka aiškių favoritų, ir juolab – žiūrovams“, – įsitikinęs A.Liachovičius.
Dar vienas svarbus teigiamas veiksnys, sporto psichologo pastebėjimu, yra tas, kad iki 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių liko vos treji metai.
„Kai kalbuosi su sportininkais, kartais suprantu, kad jie užsimiršta ir skaičiuoja, jog iki kitų žaidynių liko ketveri metai, mat Tokijo žaidynės, nors ir metams atidėtos, vis dar vadinamos 2020-ųjų. Tačiau liko jau tik treji metai“, – primena A.Liachovičius.
Dirba su garsiausiais atletais
Sporto mokslininkas G.Sokolovas dirbti į Jungtines Valstijas išvyko šio amžiaus pradžioje – 2000-aisiais. Jis aštuonerius metus vadovavo JAV plaukimo federacijos fiziologijos ir sporto mokslo departamentui, rūpinasi JAV plaukikais, vandensvydininkais, triatlonininkais.
Mokslininkas sukūrė išskirtinę tyrimų metodiką, tad jo patarimų prašo garsiausi pasaulio vandens sporto meistrai. Tarp jų buvo ir legendinis JAV plaukikas, tituluočiausias visų laikų olimpietis Michaelas Phelpsas, kuris iš viso iškovojo 28 olimpinius medalius, 23 iš jų – aukso.
G.Sokolovas padeda sportininkams taisyti technikos klaidas, tobulina jų treniruočių procesą, o treneriams skaito paskaitas apie sportininkų rengimą ir praktinį sporto mokslo pritaikymą.
Mokslininkas bendradarbiauja ir su Lietuvos plaukimo federacija. Kolorado Springso plaukimo centre G.Sokolovas nuolat testuodavo geriausius mūsų šalies plaukikus.
„Gyvenu aukso amžių, kai galiu sau leisti daryti projektus, kuriuos mėgstu ir kurie reikalingi treneriams ir sportininkams. Mūsų darbais pasitiki ir palaiko tiek JAV plaukimo federacija, tiek šalies Olimpinis komitetas.
Subūriau puikių specialistų komandą: kuriame naujus testavimo, treniruočių prietaisus, kompiuterines programas, konsultuoju trenerius ir sportininkus, vedu trenerių mokymo kursus“, – pasakoja G.Sokolovas.
Šiuo metu jis užima kelias pareigas: yra „Global Sport Technology Inc“ vyriausiasis fiziologas, už aukštus sportinius pasiekimus atsakingas direktorius JAV penkiakovės federacijoje, dėsto JAV olimpinio komiteto, Amerikos plaukimo trenerių asociacijos, koledžų plaukimo trenerių asociacijos ir Tarptautinės vandens sporto šakų federacijos (FINA) trenerių kursuose.
G.Sokolovas neseniai išrinktas į Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės federacijos (UIPM) trenerių komitetą atstovauti Šiaurės ir Centrinei Amerikai.
„Mūsų kompanija aktyviai dalyvauja kuriant mokslinius prietaisus ir atliekant fiziologinius bei biomechaninius sportininkų tyrimus. Šiuos tyrimus atliekame tiek JAV olimpiniame treniruočių centre Kolorado Springse, tiek išvykę į kitus klubus. Nuo 2011-ųjų vykdome ir tarptautinį projektą su FINA, analizuojame plaukikų techniką bei varžybinę veiklą pasaulio plaukimo čempionatuose“, – sako G.Sokolovas.
Sporto mokslininkas iš Lietuvos dabar daugiausia dirba su JAV plaukimo rinktinės nariais – Katie Ledecky, Simone Manuel, Kathrine Baker, Nathanu Adrianu, Ryanu Lochte, Mattu Greversu, Cody Milleriu, Tomu Shieldsu ir daugeliu kitų. Be to, jis testuoja JAV triatlono ir penkiakovės atstovus.
Daugybę metų pradirbęs su žinomiausiais pasaulio atletais G.Sokolovas pastebi ir nemažai neigiamų niuansų dėl to, kad žaidynės metams atidėtos.
„Kai kurie vyresni sportininkai nepateko į olimpines žaidynes, nes varžovai juos aplenkė 2021-aisiais. Sportininkai planuoja savo ateitį, atsižvelgdami į žaidynių datą. Mokslai, šeima, profesinis gyvenimas nuo žaidynių itin priklauso, tad jas nukėlus teko keisti ir planus. O tai gali kainuoti nemažus pinigus“, – atkreipia dėmesį G.Sokolovas.
Be to, pasak mokslininko, tiems sportininkams, kurie planavo paskutines savo karjeros žaidynes, sunku laukti visus metus. Mat ne tik tenka atidėti kitus gyvenimo planus, bet ir sunkiau išlaikyti gerą sportinę formą.
„Jaunesni ir traumuoti sportininkai atidėjus žaidynes daugiau laimėjo. Kai kuriems atsirado galimybė patekti į žaidynes ir jie ja pasinaudojo. Tačiau tiems, kurie kelialapius į Tokiją turėjo jau 2019 ar 2020 metais, atsirado grėsmė psichologiškai perdegti“, – pastebi G.Sokolovas.
Pataria mintis laikyti prie savęs
Žinia, kad žaidynės pirmą kartą istorijoje nukeliamos metams, buvo šokiruojanti. Ją suvokti reikėjo ir sportininkams, kurie savo laiką skaičiuoja nuo varžybų iki varžybų.
„Buvo atidėtos ne tik žaidynės – nemažai sporto renginių apskritai atšaukti ir neliko jokių galimybių varžytis. Kai kurie sportininkai drauge neteko ir galimybės iškovoti kelialapius į Tokiją, nors jie atrodė ranka pasiekiami.
Be to, atletai prarado progą įvertinti savo treniruočių pastangas, o tai – didelis psichologinis smūgis, mat jie tam ir dirba, kad paskui per varžybas galėtų pasitikrinti, ko yra verti“, – atkreipia dėmesį A.Liachovičius.
Neapibrėžtumas ir negalėjimas atsakyti į klausimą, kada gyvenimas grįš į įprastas vėžes, sportininkams turėjo itin didelės reikšmės.
„Viena vertus, atrodo, kas čia tokio – jie vis tiek galėjo treniruotis. Kita vertus, jie neteko galimybės pasitikrinti savo jėgų ir prisiminti, kaip elgtis tam tikrose nemaloniose situacijose. Tad šiuo laikotarpiu itin svarbus tapo psichologinis pasirengimas. Tokijuje, manau, geriausiai pasirodys tie, kurie bus geriausiai pasirengę psichologiškai“, – įsitikinęs sporto psichologas.
Pasak A.Liachovičiaus, dėl pandemijos atsirado itin daug šalutinių veiksnių, kurių sportininkai negali kontroliuoti. O kuo daugiau atletas mąsto apie dalykus, kurių negali kontroliuoti, tuo labiau sutrikęs jaučiasi.
„Tai reiškia, kad jis gali mažiau panaudoti savo fizinių, taktinių, techninių gebėjimų. Psichologinio pasirengimo svarba ir yra išmokyti sportininką mintis laikyti prie savęs ir susikoncentruoti į tai, kas nuo jo priklauso. Bet tam sportininkams reikėjo kuo daugiau varžybų, kad būtų galima patikrinti, kas tam tikrose situacijose veikia ar neveikia. Kadangi varžybų beveik nebuvo, daug kas priklausys nuo to, kaip atletai patys sugebės susidoroti su psichologiniu krūviu“, – teigia A.Liachovičius.
Sporto psichologas atletams pataria kiek įmanoma stengtis galvoti apie tai, ką jie gali kontroliuoti. Pavyzdžiui, apie tai, kaip dirba jų kūnas ar kokį veiksmą patys turi atlikti, kad šoktų aukščiau, bėgtų greičiau, šaudytų taikliau.
Tačiau mintys apie tai, ko kontroliuoti neįmanoma – kaip pasirodys varžovai, kur skries kulka ar ietis, kokią vietą pats užimsiu – yra žalingos.
„O tokių minčių daugėja, kai ko nors laukiame. Tada pradedame kurti ateities planus ir dėl to dar labiau įsitempiame. Tokiais atvejais patariu susitelkti, pavyzdžiui, į savo plaštakas ir pėdas, o ne į tai, ko patys negalime kontroliuoti“, – pataria A.Liachovičius.
Atsakyti į svarbų klausimą
Tokijo žaidynėse bus sportininkų, kurie kelialapius iškovojo dar gerokai iki sprendimo jas atidėti metams. Bet dar daugiau bus tokių, kurie teisę pasirodyti žaidynėse įgijo tik šiemet.
Kurie jų turės psichologinį pranašumą? G.Sokolovo įsitikinimu, tie, kurie bus pasiekę geriausią įmanomą sportinę formą.
„Jei sportininkai iškovojo kelialapius anksčiau, bet pastaruoju metu nerodė gerų rezultatų, suprantama, kad jie nesijaučia tvirtai. Tačiau dauguma sportininkų, kelialapius iškovojusių 2021-aisiais, turėtų jaustis užtikrintai“, – svarsto sporto mokslininkas.
A.Liachovičius atkreipia dėmesį į dar vieną svarbų aspektą: didžiausią pranašumą turės tie, kurie žino, kaip iškovojo kelialapį į žaidynes. „Kai atlieku kokį nors veiksmą, svarbu ne tai, koks mano rezultatas, o tai, ar žinau, kaip tai padariau, kad galėčiau pakartoti. Jei rezultatą pasiekiau neseniai ir žinau, kaip tai padariau, žinoma, kad turiu pranašumą prieš tą, kuris kelialapį iškovojo anksčiau.
Bet jei nežinau, kaip laimėjau, neturiu šio pranašumo – mano rezultatas bus vienas veiksnių, kuris sukels didesnius lūkesčius. Dar ir dėl to labai svarbu dalyvauti kuo daugiau varžybų, kad sportininkai prisimintų, kaip ką atlieka, ir kreiptų kuo daugiau dėmesio į tai, kaip pasiekia rezultatą“, – aiškina A.Liachovičius.
Pasak jo, neretai atletai galvoja apie galutinį tikslą, pavyzdžiui, kaip iškovoti kelialapį, užimti konkrečią vietą ar pasiekti konkretų rezultatą. Bet kai šį tikslą pavyksta pasiekti, o sportininkas nežino, kaip tą padarė, spaudimas ne sumažėja, o tik dar labiau padidėja.
„Tikslas turėtų būti žinojimas, kaip veikti tam tikrose situacijose, kad galėčiau pasiekti rezultatų. Tarkime, jei paklaustume žmogaus, ką reikėtų daryti, kad jis ryte būtų žvalus, matyt, daugelis atsakytų, jog reikia gerai išsimiegoti. Bet svarbiausia vis dėlto išsiaiškinti, ką reikia daryti, norint gerai išsimiegoti – kokių konkrečiai veiksmų imtis, kad miegas būtų kokybiškas, ir tuos veiksmus nuolat kartoti.
Sporte – lygiai tas pats. Jei iššokau itin aukštai, turiu žinoti žingsnius, kuriuos atlikau, kad pasiekčiau tokį rezultatą. Gal, pavyzdžiui, prieš šokdamas dariau tempimo pratimus, atkreipdamas dėmesį, kaip tempiasi raumenys, gal prieš šokdamas kojas stačiau taip, o ne kitaip ir tai padėjo šokti aukščiau. Kai gali atsakyti į klausimą, kaip konkrečiai pasiekei konkretų rezultatą, gali jį ir pakartoti, o tada savaime jautiesi psichologiškai tvirčiau“, – pataria A.Liachovičius.
Tribūnos bus tuščios
Nors iki Tokijo olimpinių žaidynių liko vos 10 dienų, dar visai neseniai buvo neaišku, ar papildomus metus laukę sportininkai nebus priversti varžytis prieš tuščias tribūnas. Gerokai anksčiau buvo paskelbta, kad į žaidynes nebus įleidžiami sirgaliai iš užsienio. Vėliau buvo priimtas sprendimas, kad per Tokijo olimpines žaidynes konkrečioje varžybų arenoje galės būti užpildyta pusė visų žiūrovams skirtų vietų, o bendras didžiausias leidžiamas žiūrovų skaičius visose varžybų vietose – 10 tūkstančių. Vis dėlto ir šis sprendimas buvo pakeistas – tribūnos bus tuščios.
Kokios reikšmės sportininkams ir jų rezultatams gali turėti žiūrovai ir jų buvimas arba nebuvimas? Vienareikšmio atsakymo į šį klausimą nėra, įsitikinę ir G.Sokolovas, ir A.Liachovičius.
„Sirgalių, šeimos ir draugų palaikymas yra svarbus. Tačiau ne visiems sportininkams jis vienodai svarbus. Viskas priklauso nuo to, kaip sportininkas pripratęs varžytis. Jei per daugumą varžybų sportininkas sėkmingai varžosi be šio palaikymo, žiūrovų nebuvimas arba pustuštės tribūnos jam turės mažai įtakos“, – mano G.Sokolovas.
A.Liachovičius antrina JAV dirbančiam kolegai. Pasak sporto psichologo, vienus sportininkus atmosfera su žiūrovais užveda ir motyvuoja, kitiems neturi jokios reikšmės arba net slegia.
„Pilnos tribūnos gali būti vienas veiksnių, kurie lemiamu momentu duoda impulso, bet reikia labai gerai mokėti tuo pasinaudoti, nes dažniausiai sportininkai bando pabėgti nuo to. Žiūrovų plojimai ar šūksniai gali tapti papildoma jėga. Bet jei pradėsime jų labai bijoti, tai mus nuvarys į kitą pusę“, – sako A.Liachovičius.
Gali sukelti įtampą
Psichologo tikinimu, dar vienas svarbus aspektas, kad olimpiečiai Tokiją matys tik per autobuso langą – bandant apsisaugoti nuo pavojingo viruso, atletams bus griežtai draudžiamas bet koks kontaktas su išoriniu pasauliu.
Į olimpinį kaimelį sportininkai gali atvykti ne anksčiau kaip likus penkioms dienoms iki savo sporto šakos varžybų starto ir išvykti ne vėliau kaip per 48 valandas po to, kai baigs pasirodymą. Bet koks atleto judėjimas iš olimpinio kaimelio bus griežtai kontroliuojamas.
„Iš pradžių sportininkams viskas bus nauja, tad ir olimpinis kaimelis bus įdomus, bet per kelias dienas ta aplinka taps žinoma, atletai prie jos pripras ir pradės įsisukti į savo mintis. Kai esame naujoje aplinkoje, smegenims nėra laiko mąstyti apie tokius dalykus, kaip, pavyzdžiui, seksis per varžybas. Bet paskui smegenys pripranta ir vėl girdime monotoniškas mintis, kurios gali sukelti nemalonius išgyvenimus, o kūnas irgi ima jausti įtampą“, – aiškina A.Liachovičius.
G.Sokolovo pastebėjimu, papildomos saugumo priemonės apsunkins ir apribos sportininkų judėjimą žaidynėse. Drauge tai gali apsunkinti patekimą į treniruočių vietas ir varžybų arenas.
„Dėl papildomų saugumo reikalavimų nemažai komandų planuoja vykti į Japoniją tik kelios dienos prieš varžybas, kad galėtų rengtis žaidynėms geresnėmis sąlygomis. Tačiau visa tai gali paveikti sportininkų aklimatizaciją ir rezultatus“, – atkreipia dėmesį G.Sokolovas.
Tikisi itin aukštų rezultatų
31 metų sporto psichologas A.Liachovičius yra dirbęs 2018 m. jaunimo vasaros olimpinėse žaidynėse Buenos Airėse, 2019 m. Europos žaidynėse Minske, o dabar pirmąsyk vyks į olimpines žaidynes kaip Lietuvos rinktinės psichologas.
Lietuvos sportininkų olimpinės rinktinės pagalbininkų komanda į Tokiją išvyks anksčiau, tad A.Liachovičius jau kraunasi daiktus į žaidynių sostinę. Paskutines pasirengimo žaidynėms detales dėlioja ir atletai.
„Bet kuriam sportininkui svarbus fizinis, taktinis, techninis ir psichologinis pasirengimas. Sportininkas gali pasirodyti geriausiai tik tiek, kiek labiausiai treniruota jo silpniausioji vieta. Džiugu, kad per pandemiją atletai itin daug dėmesio pradėjo skirti psichologiniam pasirengimui, nors anksčiau į tai žiūrėjo per atsainiai“, – pasidžiaugia A.Liachovičius.
Pasak G.Sokolovo, pasirengimas žaidynėms yra sudėtingesnis dėl limituotų kelionių į varžybas ir treniruočių stovyklas. Kai kurių varžybų datos keičiamos likus kelioms savaitėms arba varžybos iš viso atšaukiamos.
„Tai verčia sportininkus ir trenerius keisti treniruočių planus, nors treniruočių planas sudaromas 4–6 mėnesiams ir net ilgesniam laikotarpiui. Todėl sunku būti geros sportinės formos, kai varžybų datos ar vieta nuolat keičiasi. Be to, atsiranda papildomų išlaidų paskutinėmis dienomis organizuojant keliones.
Kita vertus, sumažėjus kelionių skaičiui, sportininkai turėjo daugiau laiko treniruotėms. Tai yra teigiamas dalykas. Neabejoju, kad Tokijuje matysime labai aukštus sportinius rezultatus“, – sako G.Sokolovas.
