Gerą juoko dozę garantuojančioje rubrikoje „Po švilpuko“ klausimus žalgiriečiams užduoda ne žurnalistai ar komandos draugai, bet „Žalgirio“ sirgaliai. O jie išradingumo dažniausiai nestokoja.
Vilniaus „Žalgirio“ saugas Vytautas Lukša prakalbo ne tik apie savo vaikystės idealus ar tai, dėl ko pradėjo žaisti futbolą, bet ir asmenines ar itin linksmas bei su futbolu visai nesusijusias temas.
- Kuris futbolininkas buvo tavo vaikystės idealas? Kas yra tavo mėgstamiausias žaidėjas dabar?
- Mano mėgstamiausias žaidėjas vaikystėje buvo Madrido „Real“ saugas Zinedinas Zidanas, visada mėgdavau stebėti jo žaidimą. Taip pat patikdavo Roberto Carlosas. Tai buvo tikrai išskirtinė komanda. Tuo metu tai buvo pati mėgstamiausia ekipa.
O dabar nemažai patinka futbolininkų, sunku išskirti tik vieną. Žinoma, patinka, kaip žaidžia Leonelis Messi, Cristino Ronaldo, Andreasas Iniesta ir dar daug kitų. Iš Lietuvos rinktinės galėčiau išskirti Saulių Mikoliūną.
- Kuris greitesnis - Vytautas Lukša ar Egidijus Vaitkūnas?
- Manau, kad aš esu greitesnis, nors Egidijus su tuo visai nesutinka. Svarbiausia, kad mes aikštėje vienas kitą gerai suprantame ir matuoti, kuris greitesnis, neprireikia.
- Ar eitum mušti 11 m. baudinio 90 minutę LFF taurės finale prieš „Trakus“, jeigu „Žalgiris“ pralaiminėtų 0:1, o bucai būtų uždėti ant skirtingų kojų?
- Galbūt iš vis be bucų geriau tada spirčiau (juokiasi). Žinoma eičiau mušti, ypač jei to reikėtų komandai. Tikiu savimi, todėl manau, kad net ir taip pavyktų pelnyti įvartį.
- Ką netyčiniame epizode mieliau „nuskintum“: varžovų žaidėją ar teisėją?
- Teisėjo tikrai „nenuskinčiau“, bet žaidėją galėčiau, jeigu jis būtų padaręs ką nors blogo man ar mano komandos draugams. Tokiu atveju galėčiau sužaisti „į kaulą“.
- Kaip atsirado noras pradėti žaisti futbolą? Nuo kelerių metų pradėjai žaisti futbolą? Su kokia komanda pasirašei pirmąjį kontraktą ir kuris įvartis tau labiausiai įsiminė?
- Mano brolis žaidė futbolą ir kartą nusivedė į savo treniruotę. Tuomet man buvo maždaug ketveri. Puikiai viską atsimenu: vartai buvo pastatyti iš plytų, aikštė – tiesiog smėlis. Bet tai man įstrigo visam gyvenimui, nuo to laiko norėjau žaisti tik futbolą.
Vėliau mano pirmasis treneris Antanas Bytautas surinko futbolo grupę. Esu jam labai dėkingas. Jis buvo tikras treneris, visada mus motyvuodavo ir ragino žaisti. Tėtis mane nuvedė į pirmąją treniruotę ir nuo to laiko susirgau futbolo liga. Dėl to ir dabar žaidžiu būtent futbolą.
Pirmąjį kontraktą pasirašiau būdamas 18-os metų su FC „Vilnius“ klubu. Na, o įvarčių buvo daug. Galbūt nemušu svarbių įvarčių, tačiau visi jie man buvo reikšmingi ir malonūs.
- Koks žaidėjas tave įkvėpė žaisti futbolą?
- Mane ne koks nors žaidėjas įkvėpė futbolui. Mes jį žaisdavome kiekvieną dieną, tiesiog juo gyvendavome. Savo kieme futbolą žaisdavome nuo ryto iki vakaro, nesvarbu, ar būtų geras, ar blogas oras, ar sninga, ar lyja. Taip pat visada eidavome į tuometinės „Dainavos“ stadioną pažiūrėti, kaip žaidžiamas futbolas, padavinėdavome kamuolius. Mums labai patikdavo atmosfera stadione. Tai, matyt, labiausiai ir įkvėpė.
- Kas, tavo manymu, yra geriausias žaidėjas pasaulyje?
- Arba Lionelis Messi, arba Cristiano Ronaldo. Jie abu yra labai geri žaidėjai. Jie demonstruoja puikius rezultatus, sezonas po sezono pelno po 50 įvarčių. Manau, kad jie abu yra verti pirmos vietos geriausiųjų sąraše.
- Kas geresnis medžiotojas: tu ar Darvydas Šernas?
- Medžioklė yra toks užsiėmimas, kuriame mes nerungtyniaujame ir nesiekiame rezultatų. Tiesiog gerai kartu praleidžiame laiką ir pailsime nuo kasdienybės. Mes su Darvydu visada laisvu laiku dažnai mėgdavome nuvažiuoti į gamtą ir atsipalaiduoti, pasėdėti medžioklės bokštelyje.
- Esi daugiau nušovęs žvėrių medžioklėje ar pelnęs įvarčių per karjerą?
- Matyt esu daugiau sumedžiojęs šernų (šypsosi). Iš tikrųjų tai neskaičiuoju nei įvarčių, nei šernų. Esu sumedžiojęs tokį Šerną ir ne tik medžioklėje, bet ir treniruotės metu (juokiasi). Iš tiesų tai labiau į medžioklę vykstu gerai praleisti laiką ir pailsėti.
- Kas tavo šeimoje geriausiai žaidžia krepšinį: tėtis, brolis ar tu?
- Žinau, kad Žydrūnas Ruminas (klausimo autorius) yra prastas teisėjas, nes paskutinį kartą teisėjaudamas jis buvo mano tėčio pusėje. Visgi net ir su tokia pagalba jam nepavyko laimėti. Iš tikrųjų dažnai tenka visiems kartu pažaisti krepšinį. Tėtis nuo mažų dienų dažnai veždavosi į krepšinio salę. Pamenu, kad kiekvieną trečiadienį laukdavau šios kelionės. Tad nuo to laiko mėgstame tarpusavyje pažaisti.
- Kaip paaiškini draugams, kad būna ir žmonių-vegetarų?
- Netenka tokių dalykų aiškinti, tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Visgi aš pats negalėčiau išgyventi be mėsos.
- Ką darai, kai į tavo asmeninę parkavimo vietą prie namo pastato svetimą automobilį?
- Tokiu atveju užstatau tą automobilį ir tenka draugiškai išsiaiškinti. Galiausiai vieni kitiems palinkime gero kelio (šypsosi).
- Kokią sporto šaką pasirinktum, jei nežaistum futbolo?
- Niekada neteko apie tai pagalvoti, nes visą laiką žaidžiau futbolą. Bet, jeigu reiktų pasirinkti, tai būtų krepšinis, nors man tikrai trūktų ūgio.
- Kaip jautiesi suvokdamas, kad žaisti Pasaulio čempionate realiausia nusipirkus Xbox One?
- Esu optimistas ir tikiu, kad Lietuvos rinktinė kada nors pateks į šį čempionatą. Tai tikrai yra realu. Mes nesame prastesni už kitas rinktines, tiesiog turime nuosekliai dirbti dėl savo tikslo. Teigiamų rezultatų anksčiau ar vėliau sulauksime.
Rinktinę pradėjus treniruoti Edgarui Jankauskui jaučiasi ir tam tikri pokyčiai: atsirado disciplina, specialiai kiekvienoms rungtynėms pritaikyti planai. Šis treneris yra reiklus, taip pat surinktas ir geras likusių trenerių kolektyvas. Visi kartu dirbame teisinga kryptimi, o tai parodė ir paskutinės rungtynės su Slovėnija, kuriose iki pergalės mums pritrūko labai nedaug.
Tikimės, kad šie metai gali pagaliau tapti mūsų metais. Žinoma, viską pamatysime ateityje, bet mes turi visi kartu siekti savo tikslo.
- Ar vaikystėje turėjai pravardžių? Kokios jos buvo?
- Anksčiau mane vadindavo Vyšniuku, matyt todėl, kad būdavau įraudęs ar labiau nei kiti įdegęs. Kadangi turiu bėdų su regėjimu, todėl buvo nemažai pravardžių būtent dėl to, pavyzdžiui Ačkarikas. Bet dėl to visai nepykau, kartu pasijuokdavome su draugais.
- Kodėl 21 numeris? Ar turi mėgstamą numerį? Pagal ką jį renkiesi?
- Atvykus į „Žalgirį“ dauguma marškinėlių numerių buvo užimti. Norėjau pasirinkti 5-ąjį, tačiau Algis Jankauskas man jo neatidavė, per daug už jį užsiprašė (juokiasi). Tada pasirinkau 21-ą numerį r su juo susidraugavau. Galėjau prieš šį sezoną jį pasikeisti, bet jau nebenorėjau to daryti.
- Koks jausmas užklumpa, kai tenka žaisti Alytuje?
- Apie Alytų yra išlikę labai geri prisiminimai, ten praleidau visą savo vaikystę. Daug rungtynių esu sužaidęs tame mieste, todėl sugrįžti į namus visada būna geras jausmas. O ir stadione visada būna puikus palaikymas. Alytus nėra didelis miestas, visi vieni kitus pažįstame.
- Kokį procentą nuo atlyginimo gauna tavo tėtis už tai, kad puikiai palaiko tave ir visą „Žalgirio“ komandą stadione?
- Aš jam visą savo atlyginimą už tai atiduodu (juokiasi). O jei rimčiau, tai jis nuo mažų dienų su mano ir Mindaugo Pankos mama važiuodavo ir mus palaikydavo absoliučiai visuose turnyruose ir rungtynėse. Jam tai yra smagu. Stadione jis ir pats pasilinksmina, ir kitus pralinksmina, visiems pakelia nuotaiką.
Man yra labai svarbus šeimos palaikymas: tiek tėčio, tiek mamos ar brolio, žmonos ir vaikų. Man tai yra didžiausia motyvacija žaisti futbolą.
- Ar labiau norėtum užsiauginti barzdą, ar geriau pakeistum įvaizdį į, pavyzdžiui, Hario Poterio?
- Kadangi jau turiu akinius, tai, matyt, keisčiau įvaizdį į Hario Poterio (šypsosi). Kito pasirinkimo nebelieka, mat barzdos auginti nenoriu.
- Kas dedasi galvoje kai nerealizuoji šimtaprocentinės progos?
- Dažniausiai tiesiog nuleidi galvą, bėgi atgal į gynybą ir lauki kitos progos. Apie tokias akimirkas labiau galvoji po rungtynių, kai viską apmąstai, ką galėtum padaryti kitaip. Svarbiausia padaryti išvadas ir iš tokių dalykų pasimokyti.
- Kokiame klube norėtum užbaigti futbolininko karjerą? Ar norėtum futbolininko karjerą baigti Alytuje?
- Apie karjeros pabaigą dar neteko susimąstyti. Galbūt ir būtų smagu ją užbaigti Alytuje. Niekas nežino, kas nutiks rytoj, todėl niekada negalima atmesti ir tokių galimybių.
- Kokį daiktą pasiimtum į negyvenamą salą?
- Ginklą ir kulkų, kad būtų lengviau išgyventi. Arba meškerę. Visgi ne veltui esu medžiotojas.
- Ar norėtum žaisti kokioje nors pajėgesnėje užsienio futbolo lygoje?
- Jeigu sulaukčiau tikri gero pasiūlymo – kodėl gi ne. Kiekvienas futbolininkas nori tobulėti, geriau žaisti ir tai daryti aukštesnio pajėgumo lygose. Tai motyvuoja nesustoti ir siekti aukštesnių tikslų.
- Kuris LDK kunigaikštis tau mėgstamiausias? Kodėl būtent Vytautas?
- Tai žinoma, kad Vytautas, nes mūsų vardai labai jau panašūs (juokiasi).
- Kaip reagavo tavo tėvai, kai tapai profesionaliu futbolininku?
- Labai gerai reagavo. Tiek tėtis, tiek mama visada mane skatindavo lankyti treniruotes, užsiimti futbolu vietoje to, kad laisvalaikį leisčiau tiesiog gatvėje. Jie tikrai dėl to džiaugėsi.
- Įdomiausias ar rimčiausias futbolininkas, su kuriuo teko susidurti aikštėje ar komandoje ir kodėl jį tokiu laikai?
- Buvo daug tokių žaidėjų, todėl būtų sunku išskirti tik vieną. Man labai patikdavo tokie žaidėjai, kurie turi aukštą futbolo intelektą. Su jais gali nesimatyti kad ir pusę metų, tačiau net ir tada niekur nedingsta susižaidimas. Su tokiais futbolininkais telikdavo tik mėgautis rungtynėmis.
Prisimenu, vos tik pradėjau žaisti futbolą, žaisdavau viename ketvirtyje su Mindaugu Panka. Mes vienas kitą suprasdavome iš pusės žvilgsnio. Taip pat Darvydas Šernas ir Tadas Labukas. Vėliau pasirašiau kontraktą su FC „Vilniumi“, tad teko rungtyniauti su tokiais žaidėjais, kaip Tomas Ražanauskas ar Donatas Vencevičius, iš kurių man jaunam futbolininkui buvo ko išmokti.
Prie tokių žaidėjų galėčiau priskirti ir Deividą Šemberą, Tomą Dalinelvičių, Marių Stankevičių, Žydrūną Karčemarską. Buvo tikrai daug žaidėjų, su kuriais buvo malonu susitikti ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.
- Kokią didžiausią nesąmonę savo gyvenime esi padaręs?
- Daug nesąmonių gyvenime nedarau, bet kaip tokią galėčiau įvardinti mokyklos laikus, kai nusprendžiau papildomai lankyti sustiprintas matematikos pamokas. Aš jose tikrai nieko nesuprasdavau (juokiasi).
