Motociklas – motyvavimo priemonė
Pradinėse klasėse besimokantis Eimantas Čepulis po dviejų „Nissan Lietuvos motociklų kroso čempionato“ etapų yra motociklų su 50 kub. cm varikliais klasės lyderis. Tokį rezultatą jam pavyko pasiekti labai greitai: tik pernai pradėjęs sportuoti ir galutinėje Lietuvos čempionato įskaitoje užėmęs 7 vietą, šiemet jis gerokai patobulėjo.
„Sūnui buvo gal 4 metai, kai stabtelėjome Šiauliuose, Aleksandrijoje, pažiūrėti motokroso varžybų. Jos jam patiko ir nuo tada jis pradėjo prašyti motociklo. Sutarėme, kad kai pirmoje klasėje išmoks skaičiuoti ir rašyti, nupirksime. Taip ir prasidėjo“, – prisiminė jaunojo motociklininko mama Gražina.
Ji su vyru Tomu susidūrė su daugybe klausimų, mat nei vienas jų neturėjo patirties motociklų sporte. Vaikai čia neretai atsiduria pastūmėti aktyviai sportavusių artimųjų, tačiau Čepulių atvejis išskirtinis. Todėl daug dalykų reikia mokytis ne tik jaunajam Eimantui, bet ir jo tėvams. Jeigu ne trenerio pareigas, kol buvo traumuotas, užėmęs patyręs motociklininkas Vytautas Bučas, šeimai būtų gerokai sunkiau ir Eimanto rezultatai vargu ar būtų tokie, kokie yra dabar.
Gražina juokauja, kad jeigu šeima būtų žinojusi, kiek laiko, pastangų ir finansinių lėšų atims motokrosas, nebūtų šios veiklos pradėjusi.
„Tai individualus sportas, niekas jo neremia. Tiek, kiek pavelki, ir įmanoma važiuoti. Praėjusių metų kovo 26 d. buvo pirma Eimanto treniruotė, tad suskaičiavome, jog visas 2017 m. sezonas su dviejų motociklų pirkimu, treniruotėmis, varžybomis ir kitomis išlaidomis kainavo apie 15 tūkst. Eur. Nemažai reikia aukoti ir savo laiko: turi vaiką vežti į treniruotes Latvijoje, gabenti motociklą ir užimti krūvą kitų rolių. Tai visomis prasmėmis brangus, bet labai įdomus sportas“, – pasakojo Gražina.
Santykis tarp tėvų ir vaiko dėl to tampa gerokai artimesnis. Kiekvienas jaunuolio varžybas stebi artimieji, kurie užima ne tik finansinių rėmėjų, bet ir psichologų, guodėjų pareigas. Be to, motociklas puikiai veikia kaip motyvacinė priemonė – elgiantis netinkamai, gali tekti apsieiti be jo.
Į sportą atvedė tėvai
Ugnius Liulys yra vyresnis, šiuo metu važiuojantis su motociklu, kurio variklis 85 kub. cm. Jis jau „išaugo“ dvi klases – 65 ir 50 kub. cm., pirmojoje spėjo tapti ir Lietuvos čempionu. 2018 m. „Nissan Lietuvos motociklų kroso čempionato“ įskaitoje po 2 etapų jis užima 3 vietą 85 kub. cm klasėje.
Jo tėtis Remigijus – pats prieš porą dešimčių metų mėgėjiškai sportavęs motociklų krose – pastūmėjo sūnų į šią veiklą. Ugnius ant motociklo pirmą kartą atsisėdo būdamas vos trejų metų, o neilgai trukus ir varžybose sudalyvavo. Kai jose važiuoti sekėsi gerai, kelio atgal nebebuvo.
„Ką tenka paaukoti dėl varžybų? Absoliučiai viską. Savaitgalius, atostogas, algas – niekur nevažiuojam, neatostogaujam, visa šeima gyvena vien motokrosu. Net kai kuriuos anksčiau įsigytus daiktus yra tekę parduoti. Tačiau aistra yra aistra – nieko nepadarysi“, – važiuodamas iš eilinės sūnaus treniruotės Latvijoje, kalbėjo anykštėnas Remigijus.
Jis atlieka visas Ugniaus komandos roles: nuo vežiotojo ar mechaniko iki psichologo, tik šiais metais jaunasis sportininkas dar pradėjo lankytis pas fizinio rengimo trenerį.
Kas toliau? Važiavimas, kilimas per klases ir galbūt varžybos užsienyje. O jeigu ne, tai bent jau puikus laiko praleidimas paauglystėje. Ko galima pasiekti turint talentą, prie jo pridedant daugybę valandų atkaklaus darbo ir užsispyrimo, puikiai įrodė Liulių šeimos kraštietis Arminas Jasikonis, šiuo metu patenkantis tarp dvidešimties greičiausių pasaulio motokroso sporto atstovų. Jo pėdomis seka Dovydas Karka, šiuo metu besivaržantis Vokietijos motokroso čempionate ADAC.
Tikėtina, kad tai ne vienintelės lietuvių pavardės, kurias dar bandys tarti užsieniečiai. Daugiau tų pavardžių ir įdomių lenktynių bus galima išvysti artėjančiame „Nissan Lietuvos motociklų kroso čempionato“ etape birželio 30–liepos 1 dienomis, kuris vyks Pakruojo rajone esančioje Petrašiūnų motokroso trasoje.