Prie LPF vairo stojo buvęs plaukikas, biomedicinos bei ekonomikos mokslų magistras, devynerius metus Lietuvos plaukimo federacijoje dirbantis 36-erių Emilis Vaitkaitis. Naujosios federacijos vadovybės užmojai dideli: palankiai susiklosčius situacijai, siekiama sukurti nacionalinį ar olimpinį plaukimo centrą, kuris iki šiol buvo teorinis ir labiau utopinis variantas.
Prasidėjo naujas olimpinis ciklas. Ką jis žada Lietuvos plaukikams? – „Olimpinė panorama“ paklausė LPF prezidento E.Vaitkaičio.
Praėjusio olimpinio ciklo baigiamasis akordas šiek tiek nepateisino lūkesčių. Ypač daug tikėtasi iš Rūtos Meilutytės ir Giedriaus Titenio, bet jiems nepasisekė per pagrindines ketverių metų varžybas – Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Kita vertus, tiek jie, tiek Danas Rapšys parvežė medalių iš Europos čempionato. Baigiantis 2016-iesiems blykstelėjo Simonas Bilis, kuris parodė, ko iš tikrųjų yra vertas: per Kanadoje vykusį pasaulio čempionatą trumpajame baseine tapo čempionu ir laimėjo bronzos medalį. Tikiu, kad šį naująjį ketverių metų olimpinį ciklą Simonas bus vienas mūsų komandos lyderių ir neiškris iš pasaulio plaukimo elito.
Nėra abejonių, kad į pergalių kelią vėl sugrįš Rūta. Labai norėtųsi, kad vieną dieną taip, kaip Simonas, sublizgėtų D.Rapšys, per ketverius metus turėtų suvyriškėti ir subręsti Andrius Šidlauskas, kurį pavadinčiau ateities plaukiku. G.Titeniui dabar 27-eri, Tokijo olimpinių žaidynių metais jam bus 31-eri – plaukikams tai solidus amžius. Giedrius dabar dirba su vokiečiu Dirku Lange‘u, pakeitė treniruočių metodiką ir bus įdomu stebėti, ar šie pokyčiai pasiteisins.
Turime augančio jaunimo, 4x100 m vyrų kombinuotos estafetės komandą, kuri pateko į olimpines žaidynes, o per pasaulio ir Europos čempionatus varžėsi finaluose. Norėtume išlaikyti šios komandos branduolį.
Tikiu, kad per ateinančius ketverius metus tobulės Ugnė Mažutaitytė, kurios tikslas yra Tokijo olimpiada.
Kokių darbų pirmiausia ėmėtės tapęs federacijos prezidentu?
Viskas vyksta labai dinamiškai. Pasibaigus federacijos ataskaitos ir rinkimų konferencijai jau po poros dienų vyko Lietuvos veteranų čempionatas, dar po dviejų dienų išskridome į pasaulio plaukimo pirmenybes, o iš jo grįžus laukė Lietuvos čempionatas. Netrukus atėjo ir šventės. Prie strateginių darbų, kurie buvo išdėstyti per ataskaitos ir rinkimų konferenciją, dar nespėjome priartėti, nes tą padaryti fiziškai nebuvo laiko. Dar tik metų pradžia, o tiek visko naujo: permainos mūsų federacijoje, Lietuvos olimpiniame sporto centre, plaukimo trenerių kaita.
Turime unikalią galimybę viską sustatyti į vieną tiesiąją, į vieną sistemą. Vienas laukiančių darbų – į pergalių kelią sugrąžinti R.Meilutytę. Ta linkme dirbama ir, manau, viskas bus gerai. Tarkime, jeigu Rūta liktų Lietuvoje, aplink ją būtų galima burti ne tik sportininkus, bet ir visą komandą – sukurti nacionalinį ar olimpinį plaukimo centrą, kuris iki šiol buvo teorinis ir labiau utopinis variantas.
O dabar, palankiai susiklosčius aplinkybėms, tai realu. Arba mes tą dabar padarysime, arba niekada. Su naująja komanda iš pradžių turėtume atlikti namų darbus, visą plaukikų ugdymo sistemą matyti kaip vientisą, didelį paveikslą, prie jo derinti varžybų sistemą, įteisinti rėmimo sąlygas, padidinti matomumą, žinomumą viešojoje erdvėje ir ieškoti būdų, kaip užsidirbti pinigų.
Gal jau aiškus R.Meilutytės apsisprendimas, kur ji treniruosis toliau?
Rūta gan skaudžiai išgyveno nesėkmę per olimpines žaidynes. Po olimpiados ji tarsi bėgo nuo savęs, keliavo po pasaulį, stengėsi nekalbėti apie plaukimą, vengė šios temos. Vienu metu netgi atrodė, kad ji daugiau nebesportuos.
Mūsų tikslas yra motyvuoti Rūtą, stengėmės, kad ji vėl būtų geros nuotaikos, sugrįžtų teigiamos emocijos. Kalbinome ją vėl šokti į vandenį ir kartu ieškojome galimybių, kur jai būtų geriausia treniruotis. Šis procesas gana sudėtingas. Rūta į Plimutą išvyko dvylikos. Plimute buvo daugiau orientuojamasi į sprinto rungtis, jėgą ir mažiau ugdoma ištvermė, o tai privedė prie traumų. Baigėsi paauglystė, Rūta pradėjo moteriškėti, ėmė keistis jos kūnas. Vandenyje ji azartiška, konkurencinga, nori rungtyniauti. Kur toliau treniruotis, Rūta gali rinktis iš mažiausiai aštuonių galimybių, daugybė trenerių nori ją priimti – nuo Amerikos iki Australijos. Keli variantai yra ir Europoje. Rūtai reikia išsirinkti, kur ji geriausiai jaučiasi, kur yra plaukimo specialistas, turintis patirties moterų rengimo srityje ir matantis daugiametį ugdymo planą, perspektyvą, kad Rūta ne tik šiandien pasiektų gerų rezultatų, bet ir po ketverių metų.
Viena iš galimybių – Rūtai likti Lietuvoje. Taip susiklostė aplinkybės, kad dabar olimpinę čempionę treniruoja Atėnų žaidynių dalyvis Paulius Andrijauskas. Dirbti su tokio lygio plaukike jis neturi daug patirties, bet į pagalbą galima pasikviesti įvairių sričių konsultantų. Reikėtų nuodugniai pasidomėti ir įsigilinti, kaip su plaukike buvo dirbama pastaruosius ketverius metus. Visą šią informaciją turi buvęs jos treneris Jonas Ruddas, su kuriuo Rūta puikiai sutaria. Tikiuosi, jis šia informacija pasidalytų. Kol kas visos aplinkybės klostosi gerąja linkme.
Rūta Kaune jaučiasi gerai. Po žaidynių ji dalyvavo Lietuvos čempionate, o Naujuosius metus sutiko aukštikalnėse Ispanijoje, kur vyko treniruočių stovykla. Su Rūta esame sutarę, kad vasarį ji pasakys, kur nori toliau treniruotis.
Vis dar neaišku, kas taps naujuoju Lietuvos plaukimo rinktinės vyriausiuoju treneriu. Kas rimčiausi pretendentai?
Per pastaruosius ketverius metus norėjome, kad rinktinės vyriausiasis treneris žiūrėtų ne tik į savo sportininką, bet matytų didelį paveikslą – visą plaukikų rengimą nuo vaikų iki jaunių, nuo jaunių iki jaunimo, nuo jaunimo iki suaugusiųjų. Ir užtikrintų vientisą sistemą bei vientisą darbą. To padaryti nepavyko. Greičiausiai rinktinės vyriausiojo trenerio nebus arba ši pozicija vadinsis kitaip.
Šiuo metu visi plaukikai turi asmeninius trenerius, dauguma jų išsibarstę po visą pasaulį – S.Bilis, U.Mažutaitytė, Tadas Duškinas, Mindaugas Sadauskas studijuoja ir treniruojasi JAV, G.Titenis pusiau Lietuvoje, pusiau Austrijoje, Rūtos sprendimo laukiame. Vieno žmogaus, kuris visus sportininkus vienytų ir jungtų, nėra. Ir nežinia, ar reikia. Tuo labiau kad ir Lietuvos olimpinis sporto centras yra numatęs pasirašyti sutartis su kiekvieno plaukiko treneriu.
Yra galimybė įvairiais klausimais konsultuotis su geriausiais pasaulio plaukimo specialistais. Vienas jų – buvęs kaunietis Genadijus Sokolovas, dirbantis su stipriausiais JAV plaukikais. Per pasaulio ir Europos čempionatus galėtume turėti komandos vyriausiąjį trenerį. Bet reikėtų pasiskirstyti pareigomis, aptarti, kas priimtų galutinį sprendimą, nustatyti hierarchiją, funkcijas. Laikas parodys, ar dabar rinktinės vyriausiasis treneris mums reikalingas. Jeigu paaiškės, kad ši pozicija būtina, toks žmogus bus.
Pernai įsižiebė 23-ejų metų S.Bilio žvaigždė. Per pasaulio čempionatą 25 m baseine jis pelnė aukso medalį, plaukdamas 100 m laisvuoju stiliumi, ir bronzą perpus trumpesnio nuotolio varžybose. Ar ne per ilgai jis taikėsi į šiuos apdovanojimus? Jeigu palygintume R.Meilutytės ir S.Bilio istorijas, atrastume kai kurių paralelių. Kaip minėjau, Rūta į Plimutą išvažiavo dvylikos pakankamai gerai parengta Lietuvos specialistų. Simonas treniravosi Panevėžyje, kuris garsus puikia plaukikų mokykla ir šios sporto šakos tradicijomis. Jis studijuoti į Ameriką išvažiavo baigęs vidurinę mokyklą.
Simonas pateko į sprinterių komandą, per treniruotes didelis dėmesys skiriamas greičiui ir jėgai ugdyti – visa tai davė akivaizdų rezultatą. Panevėžietis praėjusiais metais ypač gerai lenktyniavo JAV studentų plaukimo čempionate jardiniame baseine, ten jis buvo tikras monstras. Keli plaukikai, kuriuos Simonas aplenkė, Rio de Žaneiro žaidynėse pelnė medalius. Šiemet Simonas jau negalės dalyvauti NCAA čempionate, bet su ta pačia komanda treniruosis toliau.
Geras įdirbis Lietuvoje plius tinkama vieta, treniruotės ir puiki atmosfera Amerikoje leido jam fantastiškai pasirodyti per pasaulio čempionatą Kanadoje. Daug lėmė geras sportininko ryšys su treneriu Toddu DeSorbo. Jie vienas kitu pasitiki, abu puikiai sutaria. Toddas prie mūsų rinktinės prisidėjo per pernykštį pasaulio čempionatą. Dabar su šiuo treneriu vienoje valtyje būsime ketverius metus.
Tapęs pasaulio čempionu Simonas bus viena mūsų vilčių Tokijuje. Dalis spaudimo ir lūkesčių bus nuimta nuo R.Meilutytės pečių. Abu dalysis šia našta. Lengva nebus, Simonas varžosi prestižinėse vyrų sprinto rungtyse, kur plaukikus skiria šimtosios sekundės dalys, todėl vieną dieną gali būti pirmas, o kitą – aštuntas arba likti už finalo ribos.
2016-ieji ne itin sėkmingi buvo G.Titeniui. Gal vis dėlto jam reikėjo toliau dirbti su puikiai pažįstamu Žilvinu Ovsiuku, o ne su naujuoju vokiečių treneriu D.Lange‘u?
Giedrius ypač gerai atrodė per 2015-ųjų pasaulio čempionatą Kazanėje, kur pasiekė daug vilčių teikiančių rezultatų. Šiam plaukikui vis pritrūksta paskutinio trečiojo žingsnio. Jis gerai plaukia per atrankos, pusfinalio varžybas, o finale vis kažko pritrūksta. Anykštėną užaugino treneris Ž.Ovsiukas, jis kaip nuluptą pažįsta savo auklėtinį. Žino, ko reikia, kad pasiektų piką. Bet jų keliai išsiskyrė. Treneris pajuto, kad atidavė viską, ką galėjo. Giedrius panoro keltis gyventi į Vilnių ir susiradęs gerą komandą toliau siekti svarių pergalių.
Su naujuoju treneriu pasirinko tokį darbo modelį: treniruotis pusiau Vokietijoje, pusiau Lietuvoje. Bet treniruodamasis namie susidūrė su keblumais, nes vienam dirbti labai sunku, reikia daug vidinių galių. Todėl Giedriui kilo mintis vykti į Austrijos miestą Gracą ir visą laiką dirbti su vokiečių treneriu. Tačiau viskas priklausys nuo lėšų, ar mes galėsime šį planą įgyvendinti.
Ar mūsų baseinuose pastebite naujų perliukų?
Tokių ryškių, kaip Rūta, šiandien neturime. Kada talentingas jaunimas tars savo žodį, sunku pasakyti. Dauguma jaunimo baseine neišsilaiko iki to amžiaus, kada jau galėtų pasiekti gerų rezultatų. Jeigu tas pats S.Bilis būtų metęs plaukimą dvyliktoje klasėje ir išvažiavęs studijuoti ir dirbti, jo medalių nebūtume matę.
Gera plaukikų karta auga Klaipėdoje. Čia statomas naujas baseinas, jį žada atidaryti šių metų pabaigoje arba kitų pradžioje. Uostamiestyje yra iš ko pasirinkti, nes ten norinčiųjų plaukti labai daug, ne visi vaikai patenka į grupes.
Kaip vertinate pokyčius Lietuvos olimpiniame sporto centre (LOSC): kas džiugina, o kas kelia didelį nerimą?
Plaukimas turbūt buvo prasčiausiai Olimpinį centrą išnaudojanti sporto šaka. Nė viena plaukimo bazė neįtraukta į LOSC ūkiskaitą. Visada su pavydu žiūrėjome į irkluotojus, lengvaatlečius ir kitų sporto šakų atstovus, kurie galėjo dirbti visiškai išnaudodami jau esamus LOSC resursus. Iki šiol LOSC skiriamos lėšos pamainai rengti buvo tik simbolinės, todėl didelė šios naštos dalis visada tekdavo federacijai ir, žinoma, miestų savivaldybėms. Puikiai žinome, kad be pamainos nebus ir didelio meistriškumo sportininkų. O būtent pamainai yra sunkiausia. Didelio meistriškumo sportininkai pelno medalių, nes turi geras sąlygas sportuoti, tobulėti. O kaip jaunam sportininkui tokį lygį pasiekti? Reikia didelių individualių pastangų.
Gerai, kad apibrėžiamos ribos ir atsakomybė. Mes už pokyčius. Jeigu LOSC šimtu procentų rengtų geriausius mūsų sportininkus, tada anksčiau jiems rengti skirtas kitas lėšas galėtume investuoti į jaunimą. Mums tai irgi būtų motyvacija kuo greičiau parengti tinkamo meistriškumo plaukikų ir juos perduoti LOSC. Pagal pirminius kriterijus plaukikų, kuriuos rengtų LOSC, yra aštuoni. Nežinau, ar visiems užteks numatyto krepšelio.
Pokyčiai tik prasidėjo, juos vertinti dar anksti. Juolab iki šios dienos neturime konkretaus atsakymo, kiek šiame centre bus rengiama sportininkų. Mes daugiau sužinome iš spaudos nei iš pirmų lūpų. Negaliu pasakyti, ar tie pokyčiai bus geri, ar blogi. Gerai, kad jie vyksta tinkamu metu – naujojo olimpinio ciklo pradžioje.
Kiek plaukikų žadate parengti Tokijo olimpinėms žaidynėms? Bijau prisišnekėti, bet manau, kad turėsime konkurencingą, gerą komandą. R.Meilutytė, S.Bilis, D.Rapšys, A.Šidlauskas. G.Titenis, tikiuosi, irgi dar plauks. Labiausiai noriu, kad atsirastų išliekamoji vertė, būtų sisteminis plaukikų rengimo modelis, o ne vien pergalės žvelgiant į trumpalaikę perspektyvą.
