1939 m. gegužės 15 dieną ant ką tik baigtos specialiai Europos čempionatui statytos Kauno sporto halės grindinio pirmą kartą įžengė krepšininkai – tądien buvo surengtos pirmosios treniruotės. Tuomet turbūt nedaugelis kauniečių galėjo nuspėti kokią ilgą, didingą istoriją ir kokią svarbą mūsų šalies gyvenime ji atliks.
Rekordiškai greitai, per bemaž pusmetį, pastatyta halė buvo pirmoji būtent krepšiniui pritaikyta sporto salė Europoje. Tą įvertino ir tuometinis FIBA sekretorius Williamas Jonesas, pasakęs, jog „Sporto halė Kaune yra vienintelė tokia puiki Europoje.“
Pirmasis apsilankymas joje legendiniam žalgiriečiui Modestui Paulauskui taip pat buvo ypatingas: „Pirmą kartą halėje rungtynes sužaidžiau 1962-aisiais. Tai buvo didžiulis įspūdis – ne visur dar Tarybų Sąjungoje buvo tokių didelių pastatų.“
Nuo pat pirmųjų gyvavimo dienų halė įtvirtino Kauno, kaip Lietuvos krepšinio sostinės, vardą. Jau netrukus, po atidarymo, Europos čempionate Lietuvos rinktinė be pralaimėjimų žengė septynis žingsnius ir iškovojo auksą. Nuo to laiko halę lydėjo dar daugybė laimėjimų.
Mūsų šaliai praradus nepriklausomybę, Lietuvos vis tik nepavyko ištrinti iš krepšinio žemėlapio. Jau 1944 metais geriausi Kauno krepšininkai susibūrė į „Žalgirio“ komandą, kuri pradėjo puikiai reprezentuoti Lietuvos krepšinį. 1947-aisiais ir 1951-aisiais Kaune „Žalgiris“ iškovojo Tarybų Sąjungos čempionato auksą. Ir nors vėliau žalgiriečiams iki devintojo dešimtmečio nepavyko laimėti čempionato, daugybė iškovotų sidabrinių ir bronzinių apdovanojimų buvo ne mažiau garbingi. Devintajame dešimtmetyje „Žalgirio“ pergalės prieš CSKA tarsi simbolizavo Lietuvos atgimimą, o halė tapo specialia susirinkimo vieta visų žmonių širdyse.
„Per tuos metus visi tie laimėjimai ir pilnos salės suformavo tokią ypatingą aurą, - senus laikus prisiminė senosios kartos žalgirietis Sergėjus Jovaiša. - Jausmas, lyg priklausytum didelei šeimai, kuri kartu džiaugiasi ir liūdi dėl kiekvienos pergalės ir pralaimėjimo. Pamenu, jog įeidavau ir žaisdavau su virpuliu.“
Dabar Kaunas žinomas kaip puikaus krepšinio bei beprotiško susidomėjimo juo miestas. M.Paulauskas prisiminė, jog tokia tradicija gyvavo nuo seno – susidomėjimas Kaune visada buvo milžiniškas: „Egzistavo labai didelė bilietų problema. Jų beveik nebuvo įmanoma gauti – halė visiškai visuomet būdavo pilnutėlė.“
Tam pritarė ir jo kolega S.Jovaiša, prisiminęs, jog net žiemą, kai salėje tvyrodavo šaltis, niekas nerasdavo tuščių vietų: „Palaikymas būdavo nuostabus. Dažnai tekdavo sakyti komandos draugams ką nors tiesiai į ausį, nes kitaip nebuvo įmanoma nieko girdėti. Varžovams tikrai būdavo labai sunku.“
Šie metai – paskutiniai, kai halė bus pagrindinė miesto susibūrimo vieta. Kitąmet duris atvers nauja Nemuno saloje statoma „Žalgirio“ arena, o prieš daugiau nei 71-erius metus statyta salė liks mažesniems renginiams. „Tai bus ypatingas metas, - apie ateinantį sezoną kalbėjo M.Paulauskas. - Atsisveikiname su Lietuvos krepšinio Meka. Visi apsilankantys, neabejoju, jog jausis ypatingai, paskutiniuosius kartus žiūrėdami į tas metalines konstrukcijas.“
Paklaustas, kaip seksis priprasti prie naujosios arenos, M.Paulauskas paminėjo, neabejojantis, jog, žaidėjams nebus sunku persiorientuoti, ir jie po poros treniruočių bei rungtynių pripras prie naujovių: „Žalgirio“ arenoje bus daug patogiau – ten viskas modernu, daug vietos.“
Tačiau abu buvę žalgiriečiai nebuvo tikri, ar pavyks iš karto perimti tokią aurą, kokia lydėjo Kauno sporto halę. „Tai – nauja istorija, kur dar nėra iškovota tokių skambių pergalių, o ir sirgaliams reikės apsiprasti su didelėmis erdvėmis. Bet su laiku viskas bus gerai“, - neabejojo S.Jovaiša.
„Halė visuomet buvo ir bus visų mūsų širdyse. Asmeniškai man ji – mano namai“, - pokalbį baigė M.Paulauskas.
