Tai buvo istorinė naktis J. Gaethje – jis tapo pirmuoju kovotoju UFC istorijoje, du kartus iškovojusiu laikinąjį čempiono diržą. Be to, amerikietis susilygino su Dustinu Poirier ir Edsonu Barboza pagal daugiausiai pelnytų „Vakaro kovos“ premijų skaičių (10).
Po dvikovos J. Gaethje neslėpė, kad ši akistata jam priminė jo paties karjeros pradžią. Veteranas pripažino P. Pimbletto kietumą, tačiau pabrėžė, kad britui reikėjo šios pamokos.
„Tą akimirką, kai įžengiau į narvą, jis nenuleido nuo manęs akių. Tai buvau aš ne taip seniai. Ir, manau, aš buvau Eddie Alvarezas, atėjęs pamokyti jo. Tą patį Eddie padarė man“, – spaudos konferencijoje kalbėjo J. Gaethje.
Kova pasižymėjo intriguojančiais epizodais – J. Gaethje dominavo tiek stovėsenoje, tiek parteryje. Čempionas atskleidė ir kandžią repliką, kurią pasakė varžovui iškart po finalinės sirenos.
„Jis sakė, kad mano veidas po kovos neatrodys taip pat, o jo atrodys identiškai. Tad kai tik viskas baigėsi, aš pasakiau: „Pažiūrėk į savo veidą, mo**rušy. Jis neatrodo taip pat.“ Jis iš to pasimokys“, – teigė J. Gaethje.
Dabar J. Gaethje žvilgsnis krypsta į birželio mėnesį planuojamą renginį Baltuosiuose rūmuose ir kovą dėl neginčijamo čempiono titulo su Ilia Topuria.
– Turėjote puikią kalbą po kovos, kurioje kalbėjote apie tai, kaip vertinate savo gyvenimą ir gautą galimybę, bet ar galite apibūdinti žodžiais, ką reiškia vėl turėti tą auksinį diržą ir būti sporto viršūnėje?
– Dar ne, ne dabar. Labai sunku... Aš nesustojau nuo to momento, kai išlipau iš narvo, jie mane visur tampo. Ačiū Dievui, turiu savo vadybininkę, nes ji greičiausia prižiūrėtoja, kokią tik turi UFC. Aš ją vadinu dresuotoja. Ji mane gerai valdo.
– Prieš šią kovą nemenkinote Paddy, sakėte, koks jis bus kietas. Bet tikrai negalvojote, kad bus taip? Ar įsivaizdavote scenarijų, kad jis stos į tokią atvirą kovą?
– Taip, įsivaizdavau. Tai buvo vienintelis jo pasirinkimas, ir aš žinojau, kad jis nepasiduos. Jis nėra iš tų, kurie pasiduoda. Niekada nesu matęs jo pasiduodant. Laimei, man pavyko sėkmingai pradėti. Kaip ir sakiau, turėjau pavogti jo inerciją. Jis buvo labai savimi pasitikintis, ir man reikėjo tai atimti anksti. Tą akimirką, kai įžengiau į narvą, jis nenuleido nuo manęs akių. Tai buvau aš ne taip seniai. Ir, manau, aš buvau Eddie Alvarezas, atėjęs pamokyti jo. Tą patį Eddie padarė man.
– Jis bandė keletą kartų parversti, keletą kartų pakirsti kojas klinče. Jis bandė perkelti kovą į parterį, bet ar tikėjotės to, ar visą laiką laukėte, kad jis pakeis strategiją ir tiesiog viską statys ant parvertimo?
– Taip, bet aš nusipelniau šiek tiek pagarbos už tai, kad neleidau tam įvykti. Nėra abejonių, kad jis norėjo ten perkelti kovą. Bet pusė imtynių yra neleisti žmonėms tavęs parversti. Ir tai man sekėsi geriausiai. Laimei, šį vakarą man pavyko jį ten išlaikyti. Manau, kad gerai kovojau parteryje, atlikau keletą galingų smūgių, esu gana tikras, kad alkūnėmis prapjoviau jam veidą. Jausmas nuostabus. Nuo tada, kai Oliveira mane užsmaugė, įdėjau daug darbo.
– Puiku, kad pripažinote jo frazę, jog Liverpulio gyventojai nebūna nokautuoti. Bet kai jį vis žalojote, ar nepradėjote jausti nusivylimo? Ką dar turiu padaryti?
– Ne, ne, tiesiog turiu išlikti kovoje. Mano treneriai puikiai atlieka darbą, išlaikydami mane susikaupusį. Bet aš čia jau buvau. Dariau tai per daug kartų, kad galvočiau, jog viskas baigta arba jis pasiduoda. Žinojau, kad šis vaikinas visą laiką bandė mane sužeisti. Ir jei tik sekundei būčiau atleidęs koją nuo pedalo, jis būtų lipęs man ant kulnų. Jis puikiai kovojo iki paskutinės sekundės. Labai norėjau jį pribaigti, bet man patiko jį pamokyti. Jis sakė, kad mano veidas po kovos neatrodys taip pat, o jo atrodys identiškai. Tad kai tik viskas baigėsi, aš pasakiau: „Pažiūrėk į savo veidą, mo**rušy. Jis neatrodo taip pat.“ Jis iš to pasimokys. Negalima ateiti su tokiu mentalitetu. Jis turi priimti blogiausią įmanomą baigtį. Tada pasirodai geriausiai, kai spaudimas yra didžiausias. Aš to išmokau anksti. Tai toks beprotiškas sportas. Bet kurią akimirką gali nutikti bet kas, tiesiog turi statyti už save. Ir šį vakarą aš pastačiau už save – ne tiesiogine, bet perkeltine prasme.
– Žinau, kad jums nerūpi lažybų linijos, bet šiame sporte daugybę kartų įrodėte, kad esate vertas daugiau, būdamas autsaideriu. Ar jus tai stebina? Kodėl žmonės ir toliau jumis abejoja, nepaisant to, kiek kartų išėjote ir padarėte tokius dalykus?
– Nežinau. Sunku paaiškinti. Bet jei esate su manimi visą laiką, matote, kad mes kylame. Galiu pasakyti dabar, būdamas autsaideriu, laimėjau devynis kartus ir pralaimėjau du. Nemanau, kad žmonės supranta, ką aš ten darau. Sakiau tai dar prieš patekdamas į UFC – toje beprotybėje yra metodas. Tai atrodo kaip visiškas chaosas, bet tai yra sekundės dalys, milimetrai. Mano treneris išmokė mane būti puikiu tose srityse.
– Adrenalinas vis dar veikia, bet kaip jaučiatės fiziškai? Ar reikės pertraukos? Ar kas nors lūžo?
– Man tikrai reikia laiko poilsiui. Jis porą kartų sukrėtė mano smegenis. Vienintelis dalykas, kurį turime pranašesnį prieš pavojingesnes sporto šakas, tokias kaip boksas ir amerikietiškas futbolas, yra tai, kad galime pasiimti laiko. Ir aš tai padarysiu. Bet Baltieji rūmai yra birželį. Ir žinote, aš atstovauju šiai šaliai. Atstovavau jai šį vakarą. Pažiūrėkite į poziciją ir galimybę, kurią jie man čia suteikė. Nėra jokio būdo, kad jie manęs neįtrauktų į tą turnyrą, nebent būčiau miręs.
– Dana White‘as sakė, kad titulų suvienijimo kova yra kita. Ar turite žinutę Iliai Topuriai, jei tai kita kova?
– Nekantrauju. Dėl to aš čia ir atsiradau. Tai mes ir darome. Ir, žinoma, tikiu, kad tai bus kita kova, nebent jis negrįš.
– Atsižvelgiant į tai, koks populiarus tapo Ilia, jo pergalių stilių, jūsų kovos stilių ir pridėjus Baltuosius rūmus, kokio dydžio, jūsų manymu, galėtų būti ši kova?
– Jei turėčiau bent kruopelytę asmenybės, sakyčiau, kad ji būtų suknistai didžiulė. Bet aš tiesiog negaliu. Negaliu meluoti. Negaliu perdėti. Tai yra tai, ką darau. Tai yra tai, kas aš esu. Tokiu mane išmokė būti tėvai. Bet nėra abejonių, tai būtų viena geriausių kovų, kokią jie galėtų surengti. Tai būtų dėl neginčijamo čempiono diržo. Ir manau, jie nori turėti šešias ar septynias tokias kovas, kiek tik įmanoma. Tad jei jis iki to laiko negrįš, jie atims iš jo titulą, aš tapsiu neginčijamu čempionu, ir tada kovosiu dėl diržo ten ir jį ginsiu.
– Atsižvelgiant į visus komentarus iš žiniasklaidos ir fanų prieš kovą, Paddy kalbas apie jūsų veidą, ir jūsų pasakymą „neblogai kaip senukui“, ar tai labiausiai tenkinanti pergalė karjeroje?
– Taip. Sakiau tai vakar svėrimų metu scenoje. Tai didžiausia kova mano gyvenime, nes ji yra sekanti. Dabar ji praėjo, ir sekanti bus didžiausia kova mano gyvenime. Taip veikia šis sportas. Taip veikiu aš. Labai sunku tai daryti, nes neįmanoma padaryti visų laimingų. Visada ką nors supykdysite. Skaitau komentarus ir galvoju: „Jūs mo**rušiai, aš net to neturėjau omenyje.“ Visi viską ištraukia iš konteksto. Tiesiog esu labai laimingas turėdamas aplink save tokius žmones. Žinau, kad darau juos laimingus. Tai tokia beprotiška kelionė, beprotiškas sportas, labiausiai jaudinantis sportas pasaulyje. Ir aš jį myliu.
– Justinai, kaip arti buvote finišo pirmame raunde?
– Neturiu supratimo. Nekantrauju pažiūrėti. Jis buvo sužeistas, ir aš galvojau: „Kas vyksta?“ Net nežinojau. Klausiau trenerių, kuo aš jį sužeidžiau? Nežinau, kuo jį sužeidžiau pirmame raunde. Bet jis buvo labai sužeistas. Ir aš to nesupratau, kol jis nenuvirto ant tvoros ir nepasiekė jos abiem rankomis. Galvojau: „Kas per velnias vyksta?“ Bet viskas vyksta taip greitai. Norėjau pribaigti tą mo**rušį čia ir dabar, bet nenorėjau per daug rizikuoti, atsidurti blogoje padėtyje ir būti nokautuotas, kad pasaulis galėtų ant manęs varyti.
– Pernai socialiniuose tinkluose sakėte, kad gyvenate pagal kalaviją ir mirštate nuo kalavijo. Manau, šis vakaras buvo dar vienas puikus to pavyzdys. Koks jausmas tai tęsti ir nešiotis tai krūtinėje net aukščiausiame lygyje, kai kartais šansai gali būti prieš jus?
– Jausmas puikus. Norėčiau, kad visi galėtumėte pajusti tai, ką aš jaučiau šį vakarą. Adrenalinas, spaudimas, nes tai paverčia mane geresniu žmogumi, suprantant ir išgyvenant tai, susiduriant su savo baimėmis. Tai beprotiška kelionė ir aš toks laimingas turėdamas tokius trenerius. Mano imtynių treneris Beasn Cherringtonas yra su manimi nuo koledžo laikų, nuo 2007-ųjų. Luke'as buvo ten, kai atvykau į Trevoro salę 2010 m. Tai beprotiška. Negaliu patikėti, kad esu čia ir nuėjau taip toli. Esu šio sporto fanas nuo pirmos dienos, kai jie spardė vienas kitam į tarpkojį ir badė akis. Beprotiška būti čia.
– Justinai, esate pirmasis dukart laikinasis čempionas UFC istorijoje. Ką pasiimsite į kovą su I. Topuria kalbant apie pamokas ir kodėl šį kartą tai pavyks?
– Tiesiog turiu pasitikėti pasiruošimu, pasitikėti savo treneriais ir savo įgūdžiais. Esu čia ne be priežasties. Tikiuosi, kad tai mano likimas, bet aš jo nerašau. Tad pamatysime.
– Šį vakarą susilyginote su Dustinu Poirier ir Edsonu Barboza pagal daugiausiai „Vakaro kovos“ premijų UFC istorijoje – 10. Tai pasiekėte per 15 kovų, o jie turėjo virš 30.
– Niekada nebuvo tokio jaudinančio ir stabilaus kovotojo kaip aš. Vėlgi, stebiu šį sportą nuo tada, kai jie badė vienas kitam akis, spardė į tarpkojį, turėjo vieną bokso pirštinę ir batus. Niekas nebuvo toks stabilus ir toks jaudinantis kaip aš. Ir aš tuo didžiuojuosi. Laimei, tai tiesiog kas aš esu, nes aš nesistengiu. Išeinu šį vakarą ir galvoju: „Tai buvo puiki kova. Tai buvo geriausia kova.“ Galvoju: „Kas per velnias?“ Puiku. Nekantrauju pažiūrėti.
– Dana sakė, kad paklausė jūsų, kas nutiko. Ar esate patenkintas savo situacija su UFC po komentarų anksčiau šią savaitę?
– Taip, esu labai laimingas. Kitą kovą kovosiu dėl diržo. Gausiu čempiono atlyginimą. Tikiuosi, turiu gerą vadybininką, ir jis persiderės dėl mano kontrakto. Taip, esu labai laimingas. Tai geriau nei pralaimėti šį vakarą.
– Nemanau, kad atlikote spyrių į kojas iki ketvirtojo raundo. Ar tai buvo pagal planą?
– Taip. Vienintelė priežastis, kodėl Fizijevas mane parvertė pirmame raunde, buvo ta, kad jis pagavo mano spyrius. Ir aš nesiruošiau leisti Paddy gauti lengvo parvertimo. O jis kapojo mano koją. Trenerio planas buvo toks: „Nenoriu matyti spyrių iki trečio, ketvirto raundo. Kol nepriversi jo judėti atgal. Jei jis juda atgal, gali jam spirti.“ Tai buvo puikus planas.
– Kiek jums svarbu atstovauti savo šaliai ir, jei atidėtume į šalį BMF titulą, būti vieninteliu čempionu vyru amerikiečiu UFC?
– Labai didžiuojuosi. Esu toks laimingas būdamas iš šios šalies. Esu kilęs iš vietos, esančios dvi valandos į rytus. Žmonės matė filmą „Tombstone“. 40 mylių į šiaurę nuo Tombstouno aš užaugau dykumos viduryje. Negaliu įsivaizduoti, kokie laimingi ir besididžiuojantys tie žmonės yra šį vakarą. Augant mėgsti atstovauti savo talismanui vidurinėje mokykloje, tada koledžo talismanui. O dabar galiu atstovauti Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Tai man labai svarbu. Esu pusiau meksikietis, pusiau vokietis. Manau, tai toks tautų katilas. Šioje šalyje tiek daug gerų žmonių. Myliu gerbėjus, kurie mane palaiko. Tiesiog labai sunku. Pavyzdžiui, jei esame Prancūzijoje ir ten yra prancūzas, jie visi jį palaiko. Šį vakarą mane nušvilpė. Ir tai beprotiška. Galvoju: „Jūs kalės vaikai. Aš iš šios šalies.“ Sunku atstovauti šiai šaliai, nes visi yra iš kažkur kilę, jų paveldas. Bet aš esu iš čia. Gimiau Tusone. Ir myliu atstovauti šiai šaliai.
– Būti vyresniam nei 35-eri ir laimėti UFC titulinę kovą – statistika nėra palanki atletams ties šia riba. Ar bet kuriuo stovyklos metu tai lindo į galvą? Galbūt jaučiuosi lėtesnis? Gal jie jaučiasi greitesni?
– Visą laiką sau sakau, kad jie bus greitesni, geresni, stipresni, kad galėčiau dirbti. Tiesiog įdedu darbą į pasiruošimą, pasitikiu procesu. Bet baigsiu karjerą, kai pajusiu, kad mano jaunesnė versija išspardytų man užpakalį dabar. Ir mes dar nesame ten. Įgūdžiai, kuriuos įgijau dirbdamas su treneriais per metus, patirtis – tai didžiuliai faktoriai. Žinau, kad man 37-eri, bet nesijaučiu 37-erių. Jaučiuosi puikiai. Norėčiau, kad būčiau jį nokautavęs. Tikriausiai pasisekė, kad to nepadariau, nes būčiau daręs salto nuo narvo krašto, o po tų spyrių tai nebūtų buvę protinga.
– Dustinas Poirier ir Chabibas Nurmagomedovas paskelbė žinutes sveikindami jus. Dustinas sakė „dar vieną už legendas“, o Chabibas sakė „sveikinimai, tu esi legenda“. Ar galite šiek tiek pakalbėti apie senosios gvardijos broliją, kuri vis nugali naująją ir kelia vienas kitą į viršų?
– Taip, manau, kad šiuo metu esame 3-1. Aš laksčiau po namus, kai D. Poirier įveikė Benoitą Saint Denisą. Aš įveikiau Fizijevą ir ką tik įveikiau Paddy. O Topuria įveikė Holloway. Tad manau, kad esame 3-1. Labai tuo didžiuojuosi. Žinote, aš pats buvau tas jaunas vaikis. Ne taip seniai visi, su kuriais kovojau, buvo vyresni už mane. O dabar niekada nebekovosiu su vyresniu už save. Ir tai įvyko taip greitai. Visiems vaikams, galvojantiems apie tai – turite mėgautis procesu, nes tai praeina taip greitai. Ir tai tokia nuostabi kelionė.
– Kaip ypatinga dalintis šia akimirka su Kamaru Usmanu? Visa jo šeima čia su jumis, jūs treniravotės kartu, praėjote pakilimus ir nuosmukius.
– Tai puiku. Čia turėjau keturis komandos draugus. Corey Sandhagenas buvo čia, Carringtonas Banksas, Archie Colganas ir Kamaru Usmanas. Tai keturi vaikinai, su kuriais įdėjau tiek daug darbo, kraujo, prakaito ir jų ašarų. Nėra nieko panašaus į bendrystę vaikinų, kurie tikrai tavimi pasitiki ir tiki tavimi labiau nei tu pats. Tiesą sakant, daug baisiau, kai kovoja mano komandos draugai, nei kai kovoju aš pats, kalbant apie nervus ir jausmus. Tad jiems visiems tiesiog reikia baigti karjeras.
Lietuvos komandų atrankas į UEFA turnyrus stebėkite specialiame futbolo transliacijų polapyje. Daugiau skaitykite futbolo naujienų skiltyje.
