„Lietkabelis“ pirmose sezono rungtynėse šįvakar negalės visa jėga stoti prieš „Žalgirio“ aukštaūgius – Panevėžio komandos X faktorius – broliai Lavrinovičiai – abu neišbėgs į aikštę. Dar kontrolinėse rungtynėse nugaros skausmus pajutusiam Darjušui skirtas poilsis, o kautis pasirengęs Kšištofas veržiasi į mūšį.
Tiesioginę rungtynių transliaciją „Lietkabelis“ – „Žalgiris“ žiūrėkite per tv3.lt nuo 18.30 val.
– Užsivilkote naujos komandos marškinėlius, viskas nauja?
– Taip. Nauja komanda, žmonės, miestas, bet džiugu, kad esu Lietuvoje ir kartu su broliu. Tai man lyg pasaka.
– Į Panevėžį atvykote iš Vilniaus, ar nebuvo nusivylimo?
– Nustebino iš geros pusės. Aukšto lygio organizacija, klubo nariai atiduoda visą dūšią, kad tik krepšininkai jaustų komfortą.
– Panevėžio „Cido“ arena garsėja tiek krepšiniu, tiek dviračių treku. Ar ne keista žaisti tokioje arenoje? Juk ji dabar bus jūsų namų arena?
– Ne pirmą kartą toje arenoje. Su rinktine, su „Žalgiriu“ ir „Lietuvos rytu“ čia atvykdavau. Žmogus pripranta prie visko. Nekreipi dėmesio į tuos trekus.
– Gal į treniruočių programą įtrauksite ir pasivažinėjimą dviračiu?
– Nerizikuosiu, nes kai nukrisiu, tai jau manęs nesurinksite. Nepadės nei gydytojai (juokiasi).
– Dirbate su treneriu Kaziu Maksvyčiu. Koks jis? Gal teko susidurti su panašaus mąstymo ir filosofijos treneriu per savo karjerą?
– Kiekvienas treneris skirtingas. Kazys propaguoja gerą, kokybišką krepšinį ir reikalauja daug. Matosi jo noras. Aukšto lygio treneris. Negalėčiau jo su kažkuo palyginti. Jo arsenale daug derinių, pagal kuriuos teko man žaisti tiek Europoje, tiek Lietuvoje. Jo krepšinio sistema tikrai šiuolaikinė. Daug dirba individualiai asistentai su žaidėjais. Džiaugiuosi, kad randame bendrą kalbą.
– Pernai Vilniaus „Lietuvos ryte“ negavote daug laiko aikštėje. Ar kalbėjotės su treneriu, kiek jis galvoja jus išnaudoti aikštėje, o kiek jūs pats norėtumėt žaisti?
– Žaisti tai gal ir norėčiau, bet viskas priklausys nuo manęs, kokios būsiu sportinės formos ir ką galėsiu nueikti aikštėje. Jei ten grybausiu, niekas manęs nelaikys. Jei žaisiu naudingai, tai kodėl nepalaikyti ilgiau. Sprendimus priims treneris.
– Ar dabartinė sportinė forma jus tenkina?
– Nenoriu prisikalbėti, bet jaučiuosi gerai. Sveikata leidžia gerai žaisti.
– Su broliu esate vieni vyriausių krepšininkų Lietuvoje. Galbūt medžiosite tokių mohikanų kaip Rimantas Kaukėnas (žaidė iki 39 metų) amžiaus rekordą?
– Ne. Rimantas – fenomenalus žaidėjas. Iki jo mums reikia traukti dar ne vienerius metus. Kaip Dievulis duos. Jei duos sveikatos, kodėl ne. Viskas priklausys nuo sveikatos.
– Tai „Lietkabelis“ dar ne paskutinė stotelė jūsų krepšinio karjeroje?
– Žinokite pas mane taip: kiekvienas metais einu į klubą turėdamas galvoje, kad tai gali būti mano paskutiniai metai. Viskas priklausys nuo sveikatos, noro ir motyvacijos. Kol kas dar leidžia sveikata, yra noro ir motyvacijos. Todėl ir žaidžiu. Jei iš tų trijų dalykų vieno nebus – nekankinsiu savęs.
– Pasirinkote vykti į Panevėžį. Kodėl? Juk užsienyje už žaidimą tikriausiai gautumėte į rankas kelis kartus daugiau?
– Čia tikrai ne pinigai lėmė. Čia požiūris į gyvenimą ir šeimą. Norime, kad vaikai mokintųsi lietuvių kalbos, nevažinėtų po užsienį ir nesiblaškytų po mokyklas pasaulyje. Norisi, kad jie nusėstų Lietuvoje. Mums su broliu taip pat labai gerai Lietuvoje. Užsienyje tų visų pinigų vis tiek neuždirbsi. Jei ne šiais metais reikėtų grįžti į Lietuvą, tai kitais. Geriau anksčiau dėl vaikų ir šeimos.
– Po kiek laiko kartu su broliu vėl vilkėsite vienodus marškinėlius ir kovosite aikštėje petys petin?
– 2014 metais pasaulio čempionate paskutinį kartą kartu su Darjušu žaidėme už Lietuvos rinktinę. Dar vėliau buvo Emilijos Redžo „Grissin Bon“, bet brolis tuomet buvo traumuotas, aš atvykau vėliau, buvome kartu komandoje, bet aikštėje kartu nepasirodėme. Draugiškose rungtynėse sužaidėme. Labai geri jausmai, kai esame kartu aikštėje.
– Ką veikiate Panevėžyje?
– Ką mano amžiuje jau galima veikti? Pavalgyti ir gerai pamiegoti. Sąlygos tikrai geros – gyvename viešbutyje „Romantic“. Geriausias viešbutis. Esu čia vienas – šeima Vilniuje, tai kiekvieną laisvą dieną važiuoju į Vilnių, arba savaitgalį šeima atvažiuoja pas mane.
– Anksčiau Panevėžyje tamsiu paros metu nelabai saugu buvo vaikščioti...
– Gangsteriai gi nelįs prie gangsterio. Juokauju. Nevaikštome vakarais – ilsimės.
– Ar panevėžietiškas akcentas jau suprantamas?
– Esu girdėjęs ir anksčiau. Ne pirmą kartą Panevėžyje. Labai įdomus akcentas. Viskas gerai. Jiems turbūt prie mano akcento sunkiau priprasti.
– Kokie lūkesčiai šį sezoną? Ekspertai „Lietkabelio“ šansus gana aukštai vertina LKL čempionate?
– Be abejo komanda pajėgi kovoti dėl aukštų vietų. Stengsimės pateisinti lūkesčius. Viskas priklausys nuo sveikatos, susižaidimo, trenerio filosofijos išpildymo. Laukiu nesulaukiu, kad pažūrėčiau, ko mes verti ir ką nuveiksime šį sezoną.
