Kikbokso čempionas Julius Mocka ilgai juokėsi bandydamas prisiminti savo vaikystę ir mintimis bėgdamas per savo iškrėstas išdaigas.
„Turiu du vyresnius brolius. Jie visada mane draugiškai skriausdavo – jaunėliui visada būdavo parodyta jo vieta šeimoje, - juokėsi J. Mocka. – Tačiau aš norėdavau būti jiems lygus, kovodavau už savo teises. Išdaigos? Jų tikrai vaikystėje esu prikrėtęs“.
Kiek pasikapstęs atmintyje Julius prisipažino, kad būdamas šešerių nuvarė tėčio „žiguliuką“. „Tėtis paliko raktelius užvedimo spynelėje, bėgis įjungtas. O ką aš vaikas? Užsikūriau ir pajudėjau. Visi lakstė aplink ir bandė mane sugauti, kol aš vos neįvažiavau į griovį, - juokėsi kovotojas, kuris vasaros pradžioje pasiryžo tapti realybės šou „2 Barai. Gyvenimas greitkelyje“ dalyviu.
Likimo ironija: nuo „žiguliuko“ iki naujutėlaičio Fiat „500“, į kurį sėdo tapęs realybės šou nugalėtoju.
„Ar dalyvavimas realybės šou buvo didžiausia mano gyvenimo išdaiga? – susimąstė kovotojas. – Gal tai buvo labiau avantiūra. Savęs išbandymas. Tai buvo viena didžiausių gyvenimo mokyklų, kurią patyriau.
- Kaip jautiesi po daugiau negu dviejų mėnesių gyvenimo, kurį galėjo stebėti visa Lietuva?
- Labai keistai dabar jaučiuosi, visur vaikštau ir ieškau, kur kameros, bijau žmonių, nesuprantu, kaip elgtis. Nuolat buvau sekamas kamerų, gyvenau su tais pačiais žmonėmis – rutina. Kartais tekdavo daryti dalykus, kurie man nepatinka, tarkime, dainuoti. Tačiau tikiu, kad po poros savaičių viskas bus gerai. Realybės šou mums reikėdavo keltis devintą valandą ryto ir važiuoti į darbą. Dabar yra keista, kad to daryti nereikia – kaip tik šiandien nubudau ir ilgai galvojau, kad kažkur reikės važiuoti. Tik po kelių akimirkų supratau, kad tai baigėsi. Prisipažinsiu, kad jaučiu šiokį tokį nuovargį.
- Tačiau tik grįžęs į normalų gyvenimą išlėkei į treniruotę?
- Taip, nes nėra ko laukti. Rugsėjo pabaigoje manęs laukia kova labai pajėgiame turnyre Kinijoje. Džiaugiuosi, kad „2 Baruose“ man buvo sudarytos sąlygos sportuoti ir palaikyti fizinę formą. Dabar sporto salėje laukia kiti darbai: taktika, technika, ištvermės treniruotės. Laiko iki kovos turiu pakankamai. Manau, kad viskas bus gerai. Gal nebūsiu pasiruošęs 120 proc., tačiau visu šimtu tikrai būsiu. Realybės šou suteikė progą pabėgti nuo rutinos, pailsėjau nuo kasdieninių treniruočių ir dabar į salę grįžau su ugnele ir begaliniu noru dirbti ir tobulėti. Manau, kad viskas išėjo tik į naudą.
- Nė kiek nesigaili, kad vasarą „pardavei“ realybės šou?
- Jeigu gyvenime žengi žingsnį, nė akimirkos negali juo abejoti. Jeigu pasirinkai, privalai daryti viską, kad eidamas tuo keliu būtum pats geriausias. Didelė pergalė yra, jei tampi geresnis už patį save. O dabar dairytis atgal ir galvoti, kas būtų, jeigu nebūtų? Nematau prasmės blaškytis. Žinoma, reikia pripažinti, kad būdamas „2 Baruose“ ne vieną kartą kilo klausimas „Ką aš čia darau?“ Bet tai praeidavo, kai sugebėdavau įžvelgti teigiamas šio reikalo puses. Dabar esu stipresnis žmogus. Realybės šou mane privertė subręsti – dėl to tik džiaugiuosi.
- Televizija sugeba lepinti dėmesiu. Ar nesijauti kiek susirgęs žvaigždžių liga?
- Man dėmesio niekada daug ir nereikėjo. Nemėgstu matyti save. Kiekvieną sekmadienį tiesioginės transliacijos metu žiūrėdavau reportažą apie save ir galvodavau „O, Dieve, kas čia toks? Jis net šnekėt nemoka. Ką jis čia daro?“ Mačiau šiame realybės šou žmonių, kurie labai save mylėjo ir buvo savimi patenkinti. Aš priešingai – save per daug nuvertinu. Nemanau, kad esu kažkuo išskirtinis ar geresnis už kitus. Darau tai, kas man patinka. Ir stengiuosi tai daryti kiek galiu geriau. Kol kas man sekasi.
- Į realybės šou žengei labai tvirtai, ar visada tokiais pat žingsniais žengdavai į ringą?
- Pirmosios kovos buvo sunkios psichologiškai. Žengdamas į ringą jausdavausi išėjęs iš savo komforto zonos. Juk puikiai suprantama: žengi ne į pačią draugiškiausią aplinką. Ringe viskas priklauso nuo to, kaip sugebi reaguoti į tam tikras situacijas. Todėl šiokių tokių panašumų į realybės šou yra (juokiasi). „2 Baruose“ patekdavau į nekasdienes situacijas, kuriose ne visada patogiai jausdavausi.
- Į sporto salę grįžai tarsi moksleivis į mokyklą rugsėjo pirmąją – ar nebuvo jaudulio?
- Buvo (juokiasi). Tikrai keista. Tačiau dabar į salę visi grįžta po atostogų, todėl visai smagiai pasportavome ir po treniruotės dar turėjome apie ką pakalbėti.
- Pirmąją savaitę realybės šou, pripažinkime, šiek tiek buvai paleidęs vadeles.
- Į projektą žengiau su peties trauma. Pirmosiomis savaitėmis negalėdavau net atsispaudimo padaryti... Pirma savaitė? Taip, kol „apsišlifavome“, truputį buvau paleidęs vadeles. Pasijautė atostogos. Vasara. Tačiau tai yra normalu. Mes juk visi esame žmonės – ne robotai. Prasideda atostogos, mes galime šiek tiek atsipalaiduoti. Nematau tame nieko blogo. Aš niekam nepadariau nieko blogo. Kartais galbūt žmonėms atrodo, kad sportininkai dirba kaip robotai ir nuolat daro tą patį per tą patį. Bet mes turime savo gyvenimus, kuriuose laiką skiriame ir darbui, ir poilsiui. Visai nesvarbu, kokiais būdais poilsiaujame.
- Ar nors kartą per tuos du mėnesius teko susimąstyti, kuo reikės būti po realybės šou? Nekilo abejonių dėl tolimesnio kovotojo kelio?
- O tu norėtum, kad aš būčiau dainininkas (juokiasi)? Aktorius? Šis realybės šou tebuvo dar vienas mano gyvenimo iššūkis, kurį įveikiau. Tai, ko ten išmokau, man padės kovose. Būtent jos yra mano gyvenimas. Tai mane „veža“. Tai esu aš.
- Ar atskleisi, kiek svorio priaugai per tuos kelis mėnesius?
- Septynis. Matai, tai man yra normalu: jeigu visi masę augina žiemą, o vasarą ją nusimeta, tai aš darau atvirkščiai – vasarą priaugu (juokiasi). Esu sunkiasvoris, todėl man svoris nėra ribojamas, bet dėl savęs norėčiau nusimesti tuos septynis. Tai nebus stebuklas. Visada buvau sunkiasvoris, tačiau 95+ kategorijoje beveik visi kovotojai už mane yra sunkesni. Aš stengiuosi laikytis ties 97-iais kilogramais. O prieš mane neretai atsistoja 115-117 kilogramų sveriantys kovotojai. Tačiau manau, kad man yra lengviau judėti... Gal smūgiai mano nėra tokie stiprūs, bet judu geriau ir juos „apžaidžiu“ savo technika, taiklumu, užsispyrimu ir greičiu.
- Prieš realybės šou sakei, kad eini mokytis, dabar pasikartojai, kad jau išmokai, bet neatskleidi, ką išmokai?
- Pirmiausia, išmokau jaustis laisvai prieš kameras, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi. Manau, kad dabar kur kas mažiau mąstysiu, ką pagalvos kiti apie mane. Suprantu vieną dalyką: žmonės į kitus dažniau žiūri negu apsidairo savo darže. Požiūris „Visi atmorozkai“, o aš vienas fainas“ yra neteisingas. Negalima teisti kitų, jei nežiūrima į save. Į šou ėjau norėdamas įrodyti, kad kovotojai yra tvirti žmonės, nešantys tam tikros kultūros vėliavą ir galintys rodyti pavyzdį kitiems. Daugelis mano, kad kovotojai begalviai banditai. Galbūt, taip buvo kažkada. Tačiau šiuo metu situacija yra visai kitokia. Kovos menais užsiima daug garsių žmonių, kurie nori išsikrauti, numesti svorio ir gerai praleisti laiką.
- Kaip atsiranda kovotojo stiprybė?
- Manau, bet kuris sportas ugdo asmenybę tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Tvirtumas gimsta, kai kiekvienoje treniruotėje sugebi įveikti save. Tai yra mažų pergalių prieš save rezultatas. Bet kuri sporto šaka formuoja žmogaus charakterį.
- Ar paauglystėje praleidinėdavai treniruotes?
- Ne, visada į jas nueidavau. Pamenu,su chebra sėdėdavome kieme, aš pažiūriu į laikrodį – viskas, laikas. Tačiau po treniruotės visada pas juos grįždavau (juokiasi). Studijų metais į sportą pradėjau žiūrėti labai rimtai. Supratau, kad man tikrai tai patinka. Atsirado pirmosios mintys, kad galima būtų iš to gyventi. Paauglystėje, kai tave išlaiko tėvai, juk apie tai galvoti nereikia, tačiau vėliau pradedi galvoti, ką daryti su savo gyvenimu. Sportavau, tapau treneriu... Hobis tapo mano darbu. Ar gali būti geriau?
- Ar kovotojai Lietuvoje išgyvena iš savo veiklos?
- Ne. Daugeliui gali pasirodyti, kad pas mus lyja pinigais, visi esame labai turtingi. Taip nėra. Sportininkai dažniau kovoja iš idėjos, dėl malonumo. Lietuvoje dukart per metus vyksta labai geri turnyrai, tačiau to nepakanka, jei nori tobulėti. Čia pragyventi yra sunku. Todėl kovotojai važinėja kovoti į užsienį... Aš džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti treneriu „Sparta Gym“ klube. Pasikartosiu, kol kas gyvenime man sekasi. Jeigu kas nors dėl to man pavydi, aš pasistengsiu, kad man sektųsi dar geriau.
