„Supranti, kad esi kilęs iš mažos šalies. Pats esu kilęs iš dar mažesnio krašto Šilalės. Nesitiki, kad gali būti pasauliniame lygyje pripažintas, trečioje vietoje. Bronzos medalis vis tiek yra toks „vau“, - šurmuliuojant didžiuliai sveikinančiųjų miniai tv3.lt kalbėjo Ramūnas Navardauskas.
R. Navardauskas prieš savaitę tapo pirmuoju Lietuvos dviratininku, iškovojusiu pasaulio plento čempionato medalį vyrų varžybose. JAV vykusiose planetos pirmenybėse R. Navardauską 261,4 km lenktynėse 3 sek. aplenkė tik čempionu tapęs slovakas Peteris Saganas ir vos akimirksniu greitesnis buvo australas Michaleas Matthewsas.
„Jaučiasi, kad kažką pasiekiau. Toks atsipalaidavimas dabar, galvelė atsipūtė“, - juokėsi dviratininkas. Su bronzos medaliu grįžusio Ramūno treneris Kęstutis Česaitis tikino, kad tai – fantastiškas laimėjimas: „Užimti tokią vietą – tas pats kaip Lietuvai nuskraidinti žmogų į mėnulį. Sakiau, kad krepšinis turi Sabonį, o mes turime Navardauską ir tuo labai didžiuojamės.“
– Kaip pasiekti tokį laimėjimą?
– Bandai, bandai. Kiek buvo kartų važiavome ir nieko nesigavo. Tas pačias varžybas važiavome su Šiškevičiumi ir Bagdonu. Kalbėjome tarpusavyje, kad tai sunkios lenktynės, tikriausiai ir nepabaigsime. Kentėjome, kentėjome, rezultatas gavosi geras. Kas lemia? Užsispyrimas, bandymas, kartojimas, nusivylimas, vėl kartojimas. Tai atveda iki ten, kur dabar esu.
– Mintys susigulėjo. Kas buvo lemiamas faktorius to spurto pabaigoje lenktynių?
– Apmažėjo grupė, mažiau stumdymosi, taktiniu požiūriu buvo lengviau. Iš mažesnės grupės man visuomet sekėsi geriau spurtuoti. Finišas buvo įkalnė, o tai man irgi parankiau. Kortos susiklostė man palankiau. Žinoma, pasaulio čempionas Saganas tokiose trasose tikrai stiprus, yra ir kitų pajėgių varžovų. Tarpas didžiausias buvo trys sekundės. Galima sakyti visi buvo lygūs.
– Ar sunku Lietuvai stumdytis su pasaulio dviračių šalimis milžinėmis?
– Jei dalyvautum tik nacionalinėse varžybose, būtų sunku, bet kai važiuoji su profesionalais, vieni kitus pažįstame, dviračių pasaulis nėra toks didelis, tas stumdymasis ne toks, kaip bokse, o garbingas savo vietos laiku užėmimas ir vienas kito gerbimas. Penki metai esu profesionalas, pažįstamas su visais, tad galima dėl tų pozicijų kovoti. Ar slovakas, australas, ar vokietis – didelio skirtumo nelieka. Čia skirtumas tik kiek iš šalies gali dalyvauti ir vieni kitiems padėti.
– Istorinė pergalė. Ko trūksta, kad tie medaliai Lietuvai pasipiltų, jų būtų daugiau?
– Kaip ir kiekviename sporte reikia investicijų, reikia gerų trenerių, sąlygų. Daug supratimo, nes visi sportuoja iki 18 metų ir viskas baigiasi, niekas nepadeda. Po 18 metų Lietuvoje dviratininkams nėra kur bėgti, tai tenka bėgti į užsienį, kad kas nors mumis pasirūpintų, duotų dviratį, inventorių, sudarytų sąlygas dalyvauti varžybose ir tobulėti. 18 metų jaunuolis neturi tos jėgos kaip 25 metų vyras. Reikia žmonių, kurie tai suprastų ir stengtųsi jaunimui padėti.
– Gal jau žinote, kur padėsite šį dviratį? Vienas, kaip žinia, pas ralio asą Benediktą Vanagą?
– Tas dviratis buvo pernai metų mano komandos varžybų dviratis, o šįmetinis atitenka komandai, o aš iš komandos galiu prašyti. Būtų gerai turėti vieną tokį egzempliorių namie. Tai pasaulio pripažinimas, bet šis dviratis atiteks komandai.
– Kokie toliau tikslai?
– Baigėsi sezonas, atostogos, pailsėsime gerai. Kitais metais komanda pasikeis, važiuosime į Ameriką susipažinti, susibendrauti su jaunais rėmėjais, atstovais ir dviratininkais. Vėl pasirengimas sezonui, varžybos.
– Kaip sutikimas Kauno oro uoste?
– Tokio nesitikėjau. Labai didelis. Atrodo iš tokio mažo kaimo, o tiek daug aplinkui žmonių. Neįtikėtina.
– Kur pasikabinsite medalį?
– Pačioje garbingiausioje vietoje, tik nežinau kur, nes pats nežinau, kur gyvensiu ateityje.
