Lietuvos meninės gimnastikos atstovės praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje buvo vienos geriausių tuometinėje SSSR rinktinėje. Specialiai „Balsas.lt savaitei“ jos atskleidžia, kokį fizinį ir psichologinį smurtą kentė.
Visas gimnastikos pasaulis Londono olimpinėse žaidynėse gręžėsi į Kiniją. Sąlygos, kuriomis šioje šalyje ruošiamos būsimos gimnastikos žvaigždės, primena pragarą. Vos kelerių metų vaikus kinai atiduoda į privačias mokyklas, kad po alinančių treniruočių ir gyvenimo pusbadžiu jie taptų čempionais.
„Lietuva – nepaprasta meninės gimnastikos kalvė“, – taip praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje kalbėjo garsiausi pasaulio gimnastai ir treneriai. Tačiau tuo metu net pilnametystės nesulaukusioms lietuvėms teko iškęsti ne tik fizinį bei psichologinį krūvį, bet ir politinę mėsmalę. Patekti į bet kurį tarptautinį turnyrą ar olimpiadą buvo galima tik perėjus Maskvos filtrą.
„Kai tapau Sovietų Sąjungos ir Europos jaunių čempione, būdama 160 cm ūgio tesvėriau 32 kilogramus“, – prisiminė daugkartinė meninės gimnastikos čempionė Kristina Kliukevičiūtė. – Suliesino mane smarkiai. Pamenu, kartą einame visos Novogorkse į valgyklą, o rusė trenerė šaukia: „Visoms – po kotletą, o Kliukvai, mane pagal pavardę vadino Kliukva, išvertus iš rusų kalbos tai reiškia „spanguolė“, galima su bulve.“
– Kaip prasidėjo jūsų kelias į gimnastiką? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė K. Kliukevičiūtės.
– Nuo darželio laikų buvau į tai įtraukta. Pamenu, kartą nukritau nuo buomo, todėl vėliau prieš treniruotes verkdavau – bijodavau ir nenorėdavau į jas eiti. Pradaręs duris tėtis per jėgą stumdavo mane į salę, o aš laikydavausi įsikibusi jam į koją.
Aukštu žemiau, negu stovėjo tas baisusis buomas, vykdavo meninės gimnastikos pratybos. Tėvai, pavargę nuo mano tąsymo, nuvedė į apatinį aukštą, ten pamačiau gražius kostiumus, kaspinus... Iš karto susižavėjau ir galvoje dingtelėjo: „Tai man.“ Pradėjau mokytis su vyresnėmis, mažiukių programos net neperėjau. Visi vaikai darželyje eina pietų miego, o aš einu į treniruotę.
– Ar nė karto nesinorėjo visko mesti?
– Mesti gimnastiką norėjau, kai nepavyko patekti į Barselonos olimpines žaidynes. Buvau labai geros formos. Rusai kvietė atstovauti jų šaliai. Vieni nenorėjo pyktis su jais, kiti – išleisti. Paskui lūžo koja, trūko raiščiai, dar ėmė skaudėti nugarą.
Iš bendrabučio olimpiniame sporto centre važiuodavau sugipsuota koja. Neturėjau konkurenčių Lietuvoje. Besigydydama traumas priaugau svorio. Visi pradėjo spausti: tiek laiko siekei, pabandyk atsilaikyti iki kitos olimpiados. O aš kartojau: mesiu, nenoriu, skauda ir nėra dėl ko. Sovietų Sąjungoje būdavo, kad nė minutės negali atsipalaiduoti, nes konkurencija baisi. Lietuvoje konkuruoti nebuvo su kuo.
– Sulaukusiai vos dešimties metų teko važiuoti treniruotis į Rusiją. Jautėte nostalgiją? Kitos mergaitės žaidžia su lėlėmis, siaučia su draugais, o jums tenka važinėti į treniruotes ir sunkiai dirbti...
– Jeigu dabar tektų rinktis, kartočiau viską tą patį. Stovyklaudavau su geriausiomis Sovietų Sąjungos gimnastėmis, su rinktinės narėmis. Mėnuo ar du be šeimos, o su mama – tik trumpi pokalbiai telefonu. Buvau dar visai vaikas, verkdavau, nes ten ištverti buvo sunku. Didžiausias krūvis – trys treniruotės kasdien ir nuolatinis noras valgyti.
– Svoris ir figūra – vieni svarbiausių jūsų sporto šakoje. Teko laikytis dietų?
– Tėvai iš namų neatsiųs nei skilandukų, nei šakočių. Maža to, per kambarius eidavo komisija ir ieškodavo slapta laikomo maisto, saldainių popieriukų. Rausdavo viską: kilnodavo kone fotelių pamušalus, bet mes sugalvodavome būdų, kaip ką ir kur sukišti.
Sulaukusios laisvos dienos išlėkdavome į Maskvą ir prisivalgydavome – bandelių, ledų. Paskui grįžti, pasisveri ir – į pirtį. Vyresnės gerdavo tabletes, o aš apsirengdavau, ką tik turėdavau, ir bėgte į mišką, kad viską išprakaituočiau. Porą šimtų papildomų gramų – tragedija.
– Kaip pavykdavo apgauti komisiją?
– Ko tik prieš sveriamos neprisigalvodavome. Svarstyklės – senovinės, jų svirtys juda, tai trintukų tarp jų prikišdavome, tai nusirengdavome iki pat apatinių, bėgiodavome į tualetą. Tai, kuri jau stovi ant svarstyklių, už apatinių kelnaičių gumytes timpteli. Svorį matuojanti moteris nesuprasdavo, kas darosi – svirtys tik laksto.
Būdavo, stovyklose užsuki į valgyklą – nėra trenerių. Pasiimi sviesto, riekę batono, tepi ir staiga išgirsti šaukiant: „Ateina!“ Tada akimirksniu priklijuoji riekę su sviestu prie stalo apačios. Dabar atrodo juokinga: kas būtų atsitikę, jei būtume kokią spurgą suvalgiusios, juk toks fizinis krūvis...
– Kuo skyrėsi Lietuvos trenerių metodai nuo rusų?
– Lietuvių trenerių niekada taip nebijojau kaip rusų. Pastarosios auklėtinėms galėjo ir šokdyne per veidą uždrožti. Ką jau kalbėti apie rėkimą ir koneveikimą. Tačiau visos tylėjome. Žinojome, jeigu nusisuksi, protestuosi, išeisi tuoj pat, o į tavo vietą stos kita.
K. Kliukevičiūtė prieš Barselonos olimpines žaidynes neturėjo lygiaverčių varžovių. Vis dėlto ji liko už olimpinio borto. Lietuvos meninės gimnastikos federacija, atkūrus nepriklausomybę, nespėjo tapti tarptautinės organizacijos dalimi. Rusija įkalbinėjo lietuvę atstovauti jai, tačiau gimnastė nesutiko.
Kristina Kliukevičiūtė (nuotr. asm. archyvo)
Gimnastika – elitinis sportas
„Tai elitinis sportas, reikia duomenų – perlaužti vaiko nesinori“, – sakė pasaulio gimnastikos vicečempionė, šiuo metu trenerė Erika Čipkienė (buvusi Meškauskaitė – red. past.). – Gimnastika – tarsi juvelyrika, viskas svarbu– keliukai, pirštukai.“
Buvusi gimnastė pripažįsta, kad išlikti šiame sporte jai padėjo charakteris: „Viską išlauždavau per jėgą. Pamenu, atvažiavo Sovietų Sąjungos rinktinė ir laikėme normatyvus. Dariau tiltelį ir ištiesiau kelius. Prieina mano trenerė ir rusams komentuoja: „Manote, tai lankstumas? Ne. Tai charakteris.“ Per jį viską gyvenime ir pasiekiau. Žinoma, išvaizda labai padėjo. Grožis, ūgis, kojų ilgis gimnastei labai svarbu.“
Tačiau nuvykus į Sovietų Sąjungos rinktinę lietuvei nepasisekė – susilaužė koją. Po metų Erika vėl buvo pakviesta į Sovietų Sąjungos rinktinę, nes pasaulio čempionato programai choreografiją kūrė lietuvė ir norėjo komandoje matyti nors vieną tautietę. E. Čipkienė neturėjo labai gerų duomenų, tačiau rinktinės treneriai vis dėlto nusprendė ją įtraukti į sudėtį.
„Man labai pasisekė, nes kitos veržėsi į rinktinę, o aš buvau laimės kūdikis – patekau ir dar medalį parvežiau. Tuomet tikrai buvo mergaičių, kurių duomenys geresni, bet jos neišvažiavo. Aš važiavau, nors ir labai sirgau, o lauke buvo -30. Atsimenu, Maskvoje laukiu autobuso ir į medį daužau kojas – galvojau, kad man jas amputuoti reikės, nes nušals“, – pasakojo E. Čipkienė.
Erika Meškauskaitė Čipkienė (nuotr. asm. archyvo)
Sušlubavusi sveikata
Po sidabrinio pasaulio čempionato E. Čipkienė žinojo, kad nepakeliamus krūvius atlaikę jos keliai – subyrėję.
„Supratau, kad daugiau neatlaikysiu, nes yra trūkę vidiniai meniskai . Nuėjau pas garsųjį mikrochirurgą Kęstutį Vitkų, o jis man sako: „Galiu įlįsti, bet nežinau, ar po dešimties metų galėsi vaikščioti.“ Tada ir nusprendžiau, kad gana rizikuoti. Stuburas nuo krūvių taip pat buvo iškrypęs, nes daug kabėjau ant sienelės“, – prisiminimais dalijosi buvusi garsi gimnastė.
Novogorske, kur treniravosi Sąjungos rinktinės, režimas buvo įtemptas. Aštuonios valandos per parą skirtos sportui. „Maisto duodavo nedaug, bet jis buvo labai kokybiškas. Mūsų gimnasčių lėkštės turinys labai skyrėsi nuo ten pat stovyklaujančių krepšininkų. Vladimirui Tkačenkai įdėdavo kalną makaronų su vištiena ir didelį šaukštą juodų ikrų su sviestu.“
Sąlygų treniruotis Lietuvoje – nėra
Kaune K. Kliukevičiūtė šiuo metu dirba trenere ir pripažįsta, kad sąlygų treniruotis Lietuvoje nėra: „Regis, visi žinome, kad Lietuva – krepšinio šalis ir visi kiti sportai lieka už borto visomis prasmėmis. Keista, kad čia dar gimsta unikalių sportininkų, kurie sportuoja pasibaisėtinomis sąlygomis ir garsina Lietuvą laimėjimais. Kaip pavyzdys jums – Londono olimpiada. Kas dėl meninės gimnastikos, tai treniruojame vaikus labai prastomis sąlygomis. Nepatenkinti nei mes, nei tėvai.“
Dauguma talentingų gimnasčių po kurio laiko nusprendžia imtis šokio amato, tas nestebina Atlantos olimpinių žaidynių dalyvės: „Lietuvoje yra problema su trenerių ir pedagogų atlygiu. Tai visai suprantama, kad žmonės ieško komercinių veiklų, kur yra kur kas geresni atlygiai. Manau, kad tai – natūralus procesas.“
TIK FAKTAI
1988 metais, būdama 13 metų, K. Kliukevičiūtė tapo Europos jaunių čempione. Ji – daugkartinė Sovietų Sąjungos jaunių čempionė, Sovietų Sąjungos suaugusiųjų čempionatų prizininkė, „Intervizijos“ taurių laimėtoja, dviejų Baltijos šalių žaidynių laimėtoja bei 10 kartų Lietuvos čempionė. 1996 metais K. Kliukevičiūtė dalyvavo Atlantos olimpinėse žaidynėse.
Londono olimpinėse žaidynėse Lietuvai atstovavo du gimnastikos atstovai. Rokas Guščinas pratimų ant arklio rungtyje užėmė 17 vietą tarp 69 rungties dalyvių. Laura Švilpaitė lygiagrečių rungtyje buvo 39-a, o daugiakovėje liko 50-a.
