Po praėjusio sezono Lietuvos čempionų titulą praradęs „Žalgiris“ atsisveikino su Keenanu Evansu, Demetre Riversu, Edmondu Sumneriu, Karoliu Lukošiūnu, Rolandu Šmitu, Danieliumi Lavrinovičiumi ir Kevarriusu Hayesu.
Komandos naujokų sąrašas – ilgas: tai ir didžiausią atlyginimą šiemet susižersiantis serbas Alenas Smailagičius, ir po nesėkmingo etapo Pirėjuje grįžtantis Ignas Brazdeikis, ir „Lietkabelyje“ žibėjęs Deividas Sirvydis, taip pat „Bayern“ palikęs Sylvainas Francisco, 38-erių veteranas Bryantas Dunstonas ir du Eurolygoje dar netestuoti žaidėjai: Tyrone‘as Wallace‘as bei Mattas Mitchellas.
Pridėkime pasilikusius Luką Lekavičių, Dovydą Giedraitį, Arną Butkevičių, Tomą Dimšą, Edgarą Ulanovą, Brady Maneką, Lauryną Birutį ir nesunkiai suskaičiuosime, jog „Žalgiris“ šiame sezone turės net 14 pagrindinės komandos krepšininkų.
Tiesa, T. Dimša dėl traumos turėjo gultis ant operacinio stalo ir šiemet į aikštę negrįš. O štai T. Wallace‘as praleido visą pasirengimo sezonui etapą, bet ant parketo turėtų žengti jau artimiausiu metu.
Draugiškų rungtynių ciklas buvo banguotas žalgiriečiams.
Pirmosiose rungtynėse A. Trinchieri auklėtiniai 89:57 sutriuškino Utenos „Juventus“, 94:62 sumindė Rimo Kurtinaičio vadovaujamą Baku „Sabah“, turnyre Turkijoje 74:75 nusileido Bursos „Tofaš“, 80:60 susitvarkė su Berlyno ALBA, o paskutiniu akcentu tapo pralaimėjimas Stambulo „Anadolu Efes“ 64:75.
Tai yra pirmoji išskirtinio tv3.lt interviu su A. Trinchieri dalis, antroji, kurioje treneris pasakos ir apie sprendimą pratęsti sutartį su „Žalgiriu“, bus publikuota sekmadienį ryte.
Pirmoje dalyje treneris pasakojo apie komplektacijos niuansus, žaidėjų atsakomybes, buvimą barakuda, sugrįžusį I. Brazdeikį ir 38-erių B. Dunstoną.
– Pasirengimas sezonui jau beveik baigtas. Nekantraujate pradėti ar nerimaujate dėl to, kas laukia? – paklausiau trenerio.
– O kodėl turėčiau nerimauti? Tai blogas mąstymas. Man jis nepatinka. Tu nervinies, kai turi dėl ko tą daryti. Tad arba tu problemos, arba sprendimo dalis. Man labiau patinka antrasis variantas.
– Kokį „Žalgirį“ mes pamatysime? Prieš tai kalbėjausi su Ulanovu, jis sakė, kad kai kurie dalykai yra visiškai kitokie nei praėjusiame sezone. Galbūt dėl to, kad praėjusio sezono metu neturėjote pasirengimo ir neturėjote laiko įdiegti tiek naujovių, kiek norėjote?
– Ne visai. Praėjusiais metais galėjau kai kuriuos dalykus daryti kiek kitaip. Jei sekėte rinką, laisvųjų agentų situaciją, matėte, kad didžiosios komandos susirinko visus geriausius žaidėjus, kurie buvo prieinami. Paėmė net tų, kurie prieinami neatrodė, bet tokiais tapo.
Žinau, kad nesame didelė žuvis – nei aš kaip treneris, nei „Žalgiris“ kaip klubas. Bet galime būti žuvis, kurią nelengva suvalgyti. Jei didysis baltasis ryklys yra vienas iš didžiųjų klubų, aš nenoriu būti ta maža žuvelė, kurią jis, plaukdamas pro šalį, praryja.
– Bet tai padaryti sunku...
– Taip, dėl to reikia rasti žuvį, kuri yra stipri, greita ir atspari. Noriu būti barakuda, suprantate? Noriu būti tas, kuris elgiasi kitaip nei visi. Kai supratau, kokią mes sudėtį surinksime, bandžiau galvoti, nežiūrėdamas į praeitį, kas šiai komandai gali tikti geriausiai. Dėl to sugalvojau naujovių. Tai nauja Ulanovui, nauja ir man.
– Sudėtį šiam sezonui turite plačią, sakyčiau.
– Lyginant su kitomis komandomis?
– Lyginant su „Žalgirio“ ankstesniais sezonais.
– Tuomet taip.
– Kokia to idėja? Aš suskaičiuoju 14 pagrindinės komandos žaidėjų.
– Dimša yra iškritęs pusei sezono, tad jo iki sausio ar vasario neskaičiuoju. Tikslas buvo turėti visad konkurencingą komandą ir su traumomis tvarkytis jau turimos sudėties rėmuose, nesižvalgant į rinką. Nes kiek mes nuėjome į rinką sezono eigoje, neradome žaidėjo, kuris atitiktų Eurolygos reikalavimus. Daug žaidėjų gali žaisti įvairiose pozicijose, gali priimti skirtingus vaidmenis. Toks ir buvo planas.
Tai pats dažniausias klausimas, kurį aš gaunu prieš šį sezoną: kodėl sudėtis tokia ilga? Lyginant su kitomis į atkrintamąsias besitaikančiomis komandomis, sudėtis yra įprasta. Jei lyginsime su lietuviškomis tradicijomis, tuomet taip sakyti galime. Mano mintis paprasta – tas, kas neevoliucionuoja, miršta.
– Bet čia lenda kita problema – kažką reikės palikti už dvyliktuko ribų.
– Tai nebus problema.
– Kaip jūs tą spręsite iš trenerio pusės?
– Kas yra geriausias – tas žaidžia.
– Bet kaip jūs turėsite iškomunikuoti žaidėjui žinią, jog jis šiandien yra neregistruojamas?
– Aš neturiu nieko kalbėti. Viską kalba aikštė. Kas yra efektyviausias, pastoviausias, geriausios formos, kas padeda komandai labiausiai – tas ir žais. Aikštė yra vienintelis teisėjas. Aš negaliu to spręsti su asmeniniais nusistatymais. Tikiu, kad niekas nėra aukščiau komandos. Tu padedi komandai? Žaisi.
Viskas labai paprasta. Visi nori turėti garantijas – garantuotą vietą sudėtyje, garantuotą vaidmenį... Čia mes garantuojame tau šansą žaisti šioje komandoje, garantuojame galimybę žaisti priešais 15 tūkst. žiūrovų, kurie stums tave į priekį, garantuojame atlyginimą. O visą kitą tu garantuoji pats komandai.
Viskas yra aišku, nematau tame problemos. Galų gale, krepšinis yra pasirodymo verslas. Nepasirodai sėkmingai – nėra ir verslo.
– Žvelgiant į pasirengimą, ar pergalės ir pralaimėjimai jo metu jums yra svarbūs?
– Priklauso nuo to, kaip tu priimi tas rungtynes. Jei tu žaidi su savo geriausiais žaidėjais, numatomu starto penketu 35 minutes, tuomet tai svarbu. Jei labiau kreipi dėmesį į krūvio paskirstymą ar kitus niuansus ir pralaimi – tuomet tai proceso dalis.
– Ignui Brazdeikiui tai sugrįžimas į „Žalgirį“. Kai jis atvyko pirmą kartą, atrodė kiek sumišęs, bandė įrodyti ko yra vertas nuo pirmos dienos ir tai pavykdavo ne visada...
– Nemanau, kad yra žaidėjas, kuriam viskas pavyktų kiekvieną savaitę. Gal LeBronas? Gal Stephas Curry? Net ir jis nėra stebuklingas kiekvieneriose rungtynėse. Michelas Jordanas? Net ir Michaelui ne visad pavykdavo. Iggy visad yra Iggy. Jam visad reikės įrodinėti. Manau, kad jo startas šią vasarą buvo labai lėtas, bet jo žaidimas gerėja. Mano darbas yra panaudoti jo talentą ir paslėpti silpnybes. Toks trenerio darbas.
– Bryantas Dunstonas – jam 38-eri...
– Ei, turėtumėte jį pamatyti! Norėčiau 38-erių atrodyti kaip jis.
– Aš taip pat. Kai jis atvyko, 1,5 milijono iš 3 milijonų trenerių Lietuvoje rodė į pasą ir sakė, kad jis per senas.
– Aš manau, kad apie 2 milijonai, mažiausiai.
– Praėjusiame sezone jis turėjo 19 minučių vidurkį Bolonijos komandoje. Kokia pagrindinė jo atvykimo idėja?
– Trenerio darbas yra kaip gero šefo. Turi sumaišyti ingredientus ir pagaminti skanų patiekalą. Turėjau daug ingredientų, tačiau žiūrėdamas į potencialių papildymų sąrašą turėjau rasti kažką, kas galėtų mums suteikti patirties, galėtų būti lyderis aikštėje, rūbinėje ir už arenos ribų. Ir būtų tą jau daręs Eurolygos lygiu.
Ir norėjau, kad kažkas padėtų Biručiui atlikti paskutinį tobulėjimo žingsnį, padedant jam tapti aukščiausio lygio Eurolygos centru.
Jei atsivežčiau žaidėją, kuris turėtų žaisti 30 minučių, nukentėtų Birutis. Bryantas Dunstonas yra lyg gero vyno butelis, jis geresnis su kiekvienais metais.
Mano vienintelė dilema – kaip šį 38-erių vyrą išlaikyti šviežią. Neturiu stebuklingo baseino, į kurį galėčiau jį įmesti ir kitą dieną jam būtų 22-eji, tačiau galiu dirbti su jo galva. Kai veteranas jaučia, kad jis yra reikalingas, jis negalvoja apie savo amžių. Jis gali mums duoti labai daug ką, jis ir duoda. Kiekvieną dieną. Tikiu, kad jis tobulai mums tinka.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
