Garsių lietuvių dukra apsivilko olimpinę JAV rinktinės aprangą: „Dieve, kaip aš myliu cepelinus“

„Aš suprantu lietuviškai, bet nelabai gerai šneku“, – vos tik pasirodžiusi kitoje ekrano pusėje ganėtinai taisyklinga lietuvių kalba išpyškina Evita Griškėnas. Nors vardas ir pavardė – lietuviški, bet E. Griškėnas visą gyvenimą praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) ir dabar atstovauja šiai šaliai Tokijo olimpinėse žaidynėse.

Būdama dar visai maža ji nupiešė save ant olimpinių žaidynių podiumo su medaliu, o dabar dvidešimtmetė – viena ryškiausių JAV ritminės gimnastikos rinktinės žvaigždžių, suspindusi 2019 m. Panamerikos žaidynėse, kuriose iškovojo ne tik keturis aukso medalius, bet ir bilietą į Tokijo žaidynes.

Ji gimė ir užaugo JAV, Čikagoje, bet abu Evitos tėvai – garsūs Lietuvos sportininkai. Sigitas ir Olga Griškėnai prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų skynė laurus kultūrizmo scenoje.

Abu jie buvo Lietuvos čempionai, S. Griškėnas 1997 ir 1999 m. tapo pasaulio čempionu, o 2000 m. Graikijoje jie triumfavo ir pasaulio porų čempionate.

Tais pačiais metais jie emigravo į JAV ir čia susilaukė dukros Evitos, kiek vėliau ir sūnaus Natano, kuris užsiima šaudymu iš lanko.

E. Griškėnas tvirtina, kad užsiimti profesionaliu sportui buvo jos pačios sprendimas, o tėvai į šią kryptį nė kiek nestūmė.

„Manau, kad tai tiesiog mano kraujyje. Sprendimą priėmiau pati“, – juokiasi ji, įsitaisiusi Tokijo olimpiniame kaimelyje.

Viena pirmųjų sau Evitos išsikeltų užduočių čia – gauti lietuvišką ženkliuką. Netrukus iš už kadro ji jau traukia surinktą kolekciją, kurioje per kelias dienas – jau kelios dešimtys jų.

„Lietuvos buvo vienas pirmųjų, kurių ieškojau ir gavau. Tik atvykusi žinojau, kad man būtina jį gauti“, – juokiasi ji.

Kitą rytą ji atsiunčia veido kaukės su Lietuvos trispalve nuotrauką.

„Pavyko gauti ir ją!“, – džiūgauja ji.

Akivaizdu, kad E. Griškėnas Lietuva ir ryšys su ja labai rūpi – tai atsispindi bendraujant su ja ir matant degančias akis, išgirdus klausimą apie tėvų gimtinę ir pasakojant, kas jauną merginą sieja su ja.

Tv3.lt kviečia skaityti interviu su E. Griškėnas – apie ryšį su Lietuva, sau keliamus tikslus ir tai, kas yra ta ritminė gimnastika, kurios lietuviai itin gerai nepažįsta, bet Tokijo žaidynių metu turės puikią progą tą padaryti.

Kai dar buvote vaikas nupiešėte save su olimpiniu medaliu. Ar galėtume šiek tiek grįžti atgal laiku – kokio amžiaus tada buvote ir ar tai tebuvo piešinys, ar jau nuo mažų dienų žinojote, kad norite būti sportininke?, – tv3.lt paklausė E. Griškėnas.

Aš buvau maža. Tik spėju savo amžių, bet galbūt man buvo šešeri. Neturiu su savimi to piešinio, nežinau, kur jis dabar, bet žinau, kad dar tikrai kažkur yra. Ten nupiešiau podiumą ir mažą mergaitę viršūnėje.

REKLAMA

Aš tuo metu dar nežinojau, kad tikrai noriu užsiimti sportu. Ritminę gimnastiką lankyti pradėjau, kai buvau ketverių, o dabar man beveik 21-eri.

Jūsų tėvai yra sportininkai, kultūrizmo čempionai. Kiek iš jų pusės buvo noro, kad taptumėte sportininke?

Pamilau šį sportą ir pati tėvus priverčiau atvesti mane čia – klausiau jų, ar jie norėjo, kad aš sportuočiau, abu tiesiog to nesureikšmino ir palaikė mano pačios norus – manau, kad tai tiesiog mano kraujyje.

Sprendimą priėmiau pati.

Tėvai – emigrantai iš Lietuvos, bet jūs jau gimėte ir augote JAV. Kiek tėvai pasakojo ir kiek žinote apie Lietuvą?

Taip, tai juokinga – kai buvau maža, lietuvių kalba buvo gana dažna namuose. Kai esi jaunas labai greitai išmoksti kalbą ir pamenu, kad tėvai kažką kalbėjosi tarpusavyje lietuviškai ir aš jiems pasakiau kažką atgal. Jie abu pasižiūrėjo į mane su tokiu žvilgsniu ir klausimu „ką???“ (juokiasi, – aut.)

Aš užaugau valgydama lietuviškus patiekalus. Dieve, kaip aš myliu cepelinus. Mano mama daro labai gerus cepelinus. Mano seneliai vis dar gyvena Lietuvoje, jie atvyksta mūsų aplankyti.

Kokie dar patiekalai Jums kelia sąsajas su Lietuva?

Šakotis (ištaria lietuviškai, aut.) – mes visada valgome jį, kai kažką švenčiame. Taip pat labai myliu saldžius grybukus. Kažkur yra labai puiki kepykla, bet aš nežinau tiksliai, kur ji – mano tėtis slepia ją nuo manęs, nes aš ten valgyčiau per dažnai. (juokiasi, – aut.). Labai mėgstu šiuos saldumynus.

Bet Lietuvos dar nesate aplankiusi?

Aš niekada nesu keliavusi į užsienį atostogauti – visos kelionės susijusios su varžybomis. Kelionė į Lietuvą – mano sąraše.

„Tai jaudina, bet kartu atneša labai daug atsakomybės, nes esu atsakinga ne tik prieš save, savo šeimą, bet ir trenerius, šalį – tai man labai svarbu ir noriu padaryti geriausia, ką galiu“. Tai jūsų citata, ištarta artėjant žaidynėms. Kaip jums sekasi tvarkytis su jauduliu ir spaudimu?

REKLAMA

Aš tikiu Dievu. Tai mano atsakymas, bet žmogiškas atsakymas būtų – aš tiesiog mėgaujuosi savimi, gyvenu kiekviename momente. Manau, kad tai yra itin svarbu, nes labai lengva žiūrėti į tai, ko iš tavęs tikisi kiti žmonės ar ką jie daro. Labai svarbu išlikti savimi ir būti susikoncentravusiam į tai, ko tu sieki.

2019 m. Panamerikos žaidynėse laimėjote keturis aukso medalius ir natūralu, kad žmonės ima kelti savo lūkesčius, stebėdami jūsų pasirodymus. Tačiau Tokijo žaidynėse jau pamatėme ir Simone Biles istoriją – kaip neprarasti to džiaugsmo ir išlaikyti varžymosi malonumą?

Turi žinoti priežastis, kodėl tai darai. Taip pat yra labai geras posakis iš vienos puikios rusų trenerės – kai nulipi nuo podiumo, tu esi niekas ir tavo vardas nereiškia nieko. Tuo aš vadovaujuosi – tai, ką padarei tampa nebesvarbu. Tiksliau svarbu, bet tu pasimėgavau tuo momentu ir turi keliauti toliau.

Kokius pati sau lūkesčius keliate šiose žaidynėse?

Noriu parodyti, kokį malonumą jaučiu savame sporte. Tiems, kurie žiūri – nesvarbu, jeigu tai vyksta tik nuotoliniu būdu – netgi labiau norisi tą parodyti, kai žinai, kad žmonės tave stebi tik per ekraną, nes turi dar geriau perteikti savo emocijas, kad jas pajustų žmonės.

Tu nejauti atgalinio ryšio iš auditorijos – ritminėje gimnastikoje žiūrovo ir atlikėjo ryšys yra labai svarbus.

Kada apskritai jūsų sporto atstovai pasiekia aukščiausią karjeros tašką?

Nebežinau – anksčiau tai būdavo 18-20 metų, tokio amžiaus gimnastai jau buvo vadinami senais. Pagal tai aš jau techniškai esu sena šiame sporte. Bet pastaruoju metu sportininkai išsilaiko elite ilgiau – tad pažiūrėsime.

Tai jums pirmosios žaidynės, pirmoji patirtis olimpiniame kaimelyje, pirmasis šansas pajusti olimpinę dvasią. Kaip jaučiatės šioje aplinkoje?

Esu sujaudinta ir labai motyvuota. Tai nuostabu – mėgstu čia būti, renku atletų parašus, kuriuos sutinku – taip pat renku ženkliukus ir Lietuvos buvo vienas pirmųjų, kurių ieškojau ir gavau. Tik atvykusi žinojau, kad man būtina jį gauti.

REKLAMA

Dar kartą pacituosiu jus: „Kai ritminės gimnastikos atstovai atlieka pasirodymą, jie savo kūnu pasakoja istoriją. Tragedija, meilė, bebaimiškumas. Kiekviena rutina gimnastui turi kažkokią reikšmę.“ Ką jūs norite parodyti ir atskleisti savo pasirodymais?

Turbūt man svarbiausia perteikti meilės pojūtį. Pasirodymo dalyje su kamuoliu – parodyti, kad man pavyks, kalbant apie mano gimnastės karjerą. Dalyje su klubais atsiskleidžia šelmiškoji sporto pusė, kuriame noriu parodyti šiek tiek šou ir emocinį sprogimą.

Kokią žinutę galite perduoti Lietuvos žmonėms, kurie turės progą stebėti jūsų pasirodymą?

Labas, aš jus myliu ir ačiū labai už palaikymą (ištaria lietuviškai, aut.).


Rašyti komentarą...
3
3awes2ewawqwqwaqr2awaws
2021-08-04 18:55:17
Pranešti apie netinkamą komentarą
A22ea3zwaq,awaaeaqwzswzs12etsa2sw3szqqw
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų