Krepšinio sirgaliai puikiai primena istorinius 1999-tuosius, kai Kauno „Žalgirio“ krepšininkas Dainius Adomaitis kartu su komandos draugais triumfavo prestižiniame Eurolygos turnyre. Tuomet „Žalgirį“ treniravo būtent Jonas Kazlauskas, kurio suteiktos žinios pravertė D. Adomaičiui vėlesnėje karjeroje, kai buvęs krepšininkas pasirinko trenerio kelią.
Vos prieš porą savaičių kalbėdamas su naujienų portalo tv3.lt žurnalistu Pasaulinio „Žalgirio“ fanų surašymo proga, D. Adomaitis dar nenujautė, kad laimės Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio rinkimus. Tačiau jau tada jis aiškiai žinojo, kuo turi pasižymėti čempionų komanda.
Lūkesčiai, emocijos, atmosfera – tai, kas vienija komandą su tūkstančiais sirgalių, kurie dalyvavo ištikimiausių „Žalgirio“ gerbėjų surašyme, kurį palaiko „Utenos alus“ (plačiau: www.zaliabalta.lt). Niekas nepaneigs, kad legendinį sezoną prieš 17 metų „Žalgirio“ fanus svaigino euforija. O vienam istorinės pergalės kalvių, Dainiui Adomaičiui, dabar teks visiškai priešinga, bet ne ką mažiau atsakinga užduotis – siekti pergalių su Lietuvos rinktine.
D. Adomaitis didžiausią karjeros pergalę kaip žaidėjas pasiekė būtent su „Žalgiriu“, o dirbdamas treneriu stebino tiek Utenos „Juventus“, tiek Klaipėdos „Neptūno“ sirgalius. Verta atkreipti dėmesį, kad tarp Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerių Kauno „Žalgirio“ klubo ženklas yra labai ryškus. Dainius Adomaitis, Jonas Kazlauskas, Vladas Garastas – tik keletas pavyzdžių.
„Buvo sezono pradžia, nes patys nežinojome, ko tikėtis. Atrodė, kad komanda yra gera, tikslai buvo keliami nedrąsiai. Todėl žaisdavome nuo varžybų iki varžybų. Niekas negalvodavo apie tai, kas bus vėliau. Pamenu, kad patyrėme keletą pralaimėjimų, bet po to įsibėgėjome ir niekas mūsų nebesustabdė.
Per trejus metus buvome gerai susižaidę – buvome apsišaudę, nedrebėjo kojos. Juolab, žaidėme drauge ne tik „Žalgiryje“, bet ir Lietuvos rinktinėje. Svarbiausia, kad visi suprato, jog artimiausios rungtynės yra pačios svarbiausios. Žengėme į aikštelę užsidegę, nes norėjome įrodyti, kad nesame prastesni“, - prieš porą savaičių apie 1999-ųjų triumfą kalbėjo D. Adomaitis. Ši trenerio filosofija, akivaizdu, pravers D. Adomaičiui netolimoje ateityje.
Treneris taip pat akcentavo ir geros atmosferos svarbą komandoje: „Tų laikų „Žalgiryje“ kiekvienas stengdavosi prisidėti prie geros komandos nuotaikos. Buvome tarsi darni šeima. Ir tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl ta komanda buvo laiminti. Bendravome ne tik treniruočių metu, bet ir po treniruočių.“
Dar žaisdamas krepšinį D. Adomaitis išsiskirdavo ramybe aikštelėje. Nors dabar pripažįsta, kad emocijų būdavo daug, tik tekdavo pasistengti jas suvaldyti. „Ypač tas aktualu dirbant treneriu. Ramybė tiek krepšinio aikštelėje, tiek dirbant treneriu yra kažkiek charakterio bruožas. Žaisdamas stengdavausi tas emocijas suvaldyti, bet viduje iš tikrųjų viskas tiesiog virdavo. Emocijų buvo tikrai daug, tik gal žiūrovui jų nesimatydavo. Dirbant treneriu psichologinė ramybė, greičiausia, yra dar svarbesnė nei būnant krepšininku“, - pokalbį užbaigė D. Adomaitis.
