Šių metų Dakaro ralyje Pietų Amerikoje dalyvavęs vienintelis Lietuvos atstovas Gintautas Igaris teigė šiame dykumų maratone įvykdęs pagrindinį sau keltą tikslą - pasiekti finišą bei įgijęs vertingos patirties.
„Yamaha“ motociklu važiavęs 44-erių metų kretingiškis galutinėje ralio įskaitoje užėmė 81-ąją vietą. Jis nugalėtoju tapusiam prancūzui Sirilui Deprė (Cyril Despres, KTM) pralaimėjo beveik 28 val.
„Dienomis jau esu grįžęs, bet naktimis dar važiuoju. Dabar jau pradedu suprasti, kad pavyko pasiekti savo tikslą, jaučiu pasitenkinimą, kad sėkmingai įveikiau Dakaro ralį. Aišku, buvo dalykų, kurie galėjo būti padaryti geriau, bet įgijau vertingos patirties, kuria galėsiu pasinaudoti“, - trečiadienį Vilniuje, Kūno kultūros ir sporto (KKSD) departamente, surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo G. Igaris.
„Dalyvauti ralyje sunkiau psichologiškai, o ne fiziškai, ypač, kai pasitaiko bėdų, kurių pats negali išspręsti. Važiavau 60-70 proc. savo galimybių, - pasakojo sportininkas. - Trasų ilgis įspūdingas. Įsivaizduokite 550 km ilgio greičio ruožą. Tai būtų tas pats, kaip važiuoti nuo pajūrio iki Talino bulvių laukais, o vėliau grįžti nakčiai į Rygą. Sunkiausia buvo važiuoti ne smėliu, o upių kanjonuose ir kalnų keliais. Mes nepratę važiuoti per akmenis, o jais negali važiuoti nei per greitai, nei per lėtai. Lengviausia važiuoti pirmajame 50-uke. Žemiau esantiems lenktynininkams kyla nemažai problemų, ypač jei juos pasiveja automobiliai ir sunkvežimiai. Norėdamas aplenkti automobilį, pirmiausia turi sustoti ir palaukti kol nusės dulkės, nes įžiūrėti nieko neįmanoma. Tai trunka ne sekundes, o kelias minutes, taip ir susidaro didelis atsilikimas nuo lyderių. Taip pat labai svarbi važiavimo technika - turi matyt trasą, numatyti, kas laukia priekyje. Galimybių siekti aukštesnių rezultatų, važiuoti greičiau yra, bet tai brangiai kainuoja“.
Pasak Lietuvos motociklininko, noras išbandyti save viename sudėtingiausių ralių kilo po jo pristatymo Milane (Italija).
„Per šių metų Dakaro ralio pristatymą Milane kažkas “susisuko„ smegenyse ir nusprendžiau dalyvauti. Ruoštis šioms varžyboms reikia žingsnis po žingsnio. Kad patektum į Dakaro ralį, privalai dalyvauti federacijos varžybose ir nuolat treniruotis. Reikia sukaupti finansinę bazę, užpildyti daug dokumentų, įsigyti detalių, o daugelio jų Lietuvoje rasti neįmanoma“, - teigė sportininkas.
motociklininkas Gintautas Igaris ir Motociklų sporto federacijos prezidentas Virginijus Visockis. (nuotr. Elta)
Lenktynininko teigimu, Dakaro ralyje dalyvaujantys sportininkai sau kelia labai įvairius tikslus.
„Ralio dalyviai siekia skirtingų tikslų. Elito klasės lenktynininkai yra konkurentai, jų tikslas - kuo aukštesnė vieta. Tuo tarpu kiti dalyviai yra labai rimti sportininkai, tačiau yra draugiškesni, vieni kitiems padeda. Yra lenktynininkų, kurių pagrindinis siekis - įveikti trasą iki galo, - sakė G. Igaris. - Ralio metu daug bendravau su taip pat “Yamaha„ motociklu važiavusiu italu Franku Piku (Franco Picco). Jis Dakare dalyvavo jau 19-ąjį kartą ir man labai padėjo, patarė ypač pirmajame greičio ruože neskubėti, susipažinti su trasa, legenda. Maratono dieną, kai sportininkai privalo verstis be jokio aptarnaujančio personalo, mechanikų, F. Piko taip pat labai pagelbėjo“.
Paklaustas, kiek jam kainavo pasirengimas ir dalyvavimas prestižiniame ralyje, sportininkas atvirauti nebuvo linkęs: „Yra vaikų, kurie per televizorių stebi Dakaro ralį ir svajoja, kada nors jame sudalyvauti. Jei tėtis jiems pasakytų, kiek tai kainuoja, vaiko svajonė sudužtų, tai gal leiskime vaikams svajoti“.
G. Igaris apgailestavo, kad dėl varžybų negali daug laiko skirti šeimai, tačiau džiaugėsi, kad jo pomėgį supranta ir palaiko žmona: „Ji pati mėgsta keliauti, tad į varžybas dažnai vykstame kartu. Apie kitų metų Dakaro ralį dar negalvoju. Dabar planuoju išsigydyti senas traumas, o tada žiūrėsime“.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Dakaro ralį įveikęs G. Igaris: pavojai laukė už kiekvieno posūkio
