„Lietuviai anksčiau ar vėliau laimės Dakarą, tuo esu tikras”, – neslepia rekordinę Baltijos šalims, 12 vietą, 2018 metų lenktynėse iškovojęs Antanas Juknevičius.
Lietuvos ekipažų rezultatai praėjusiame ralyje žada itin daug, tačiau kartu ir įpareigoja – A. Juknevičiaus ir Dariaus Vaičiulio ekipažas finišą pasiekė 12-oje vietoje, Vaidotas Žala su Sauliumi Jurgelėnu finišavo 18-i, o Benedikto Vanago ir Sebastiano Rozwadowskio pora Dakarą baigė 30-oje vietoje.
Sausio 6-ąją prasidėsiančios „Dakar 2019” lenktynės jau artėja starto link, dalyvių technika plaukia Pietų Amerikos kryptimi, o patys dalyviai namuose šlifuoja paskutinius namų darbus prieš dar vieną išskirtinį iššūkį.
Labiausiai patyręs Dakaro lietuvis A. Juknevičius prieš simbolinį, jau dešimtąjį savo startą, su portalu tv3.lt sutiko pasidalinti mintimis apie „Dakaro ligą”, patriotiškumą, sunkumus ir šių metų ralio išskirtinumą.
Raudonojo „Toyota Hilux Overdrive OTB” vairuotojas prieš šių metų Dakaro ralio startą oficialiai bus pripažintas Dakaro legenda. Šis titulas suteikiamas kiekvienam, čia startavusiam dešimt ir daugiau kartų.
Vis tik, pats lenktyninkas trofėjaus nesureikšmina.
„Jei atvirai, apie tą titulą niekada negalvojau. Mes važiuojam ne dėl to, kad taptume legendomis, o vėliau dar ir kokiais „platininiais” lenktynininkais.
Tai yra įvertinimas, skirtas žmonėms, kurie gyvena Dakaru. Mano visas gyvenimas yra Dakaras, tai žinoma malonu, kai įvertina. Bet pats titulas juk nieko nesuteikia. Jis tik dar kartą primena, kad esi visiškas Dakaro „fanatikas”, – kuklinasi A. Juknevičius.
Tiesa, greičiausias Baltijos šalių Dakaro lenktyninkas savęs nuo žodžio „legenda” per didelį atstumą neatskiria.
„Dešimt metų dakare reiškia, kad aš lygiai dešimt metų, o gal ir daugiau, gyvenu tik nuo lenktynių iki lenktynių. Esu visiškai „dakarinis” žmogus ir tai yra liga. Net ne liga, o lėtinė viruso forma. Čia nėra kažkoks „virusiukas”, kuris užeina ir praiena. Užsikreti ir viskas”, – šypsosi A. Juknevičius.
– Dažnai kalbate apie „Dakaro ligą”. Kada visa tai prasidėjo, kada supratote, kad tai – jūsų kelias?
– Viskas prasidėjo su pirmu Dakaru. Tiesa, tokio tipo lenktynėse pirmąkart dalyvavau dar 1999-aisiais. Jau tada, kai gavau pirmą savo tarptautinę lenktyninko licenciją, supratau, koks „kaifas” tai yra. 2002 metais nusprendėme važiuoti į Dakarą ir pradėjome viską planuoti.
Sakyčiau, kad tos „ligos” pradžia buvo 2003-ieji, kai pasiekiau pirmą Dakaro finišą. Iškart supratau, kad be to daugiau gyventi negalėsiu. Vos finišavęs žinojau, kad visą savo laiką ir energiją greičiausiai skirsiu šioms lenktynėms.
– Pirmojo Dakaro metu nebuvo kilę minčių viską mesti, nebuvo per sunku?
– Kai važiuoji, negalvoji apie nieką kitą, tik apie finišą. Kai finišavom, tada pradėjau po truputį sukti galvą ir klausti savęs: „Kas laukia toliau?”. Faktas, kad dirbant kryptingai galima visko pasiekti, o tas pirmasis Dakaras buvo be proto sunkus ir iš jo be galo daug išmokome.
Minčių pasitraukti nebuvo. Mintis buvo viena – finišas. Kai grįžome, reikėjo dar gerų kelių mėnesių, kad pailsėčiau. Kai pailsėjau fiziškai ir psichologiškai, pradėjau galvoti, koks gi bus tas kitas Dakaras. Iš tų per kančias sukauptų žinių norėjome kitą kartą pasiekti ne tik finišą, bet ir kokią nors „padorią” poziciją .
– Kiek užtrunka tas pasiruošimas dakarui? Ar jis niekada ir nesibaigia?
– Aš tik finišuoju ir iškart pradedu galvoti apie kitus metus. Nieko negalvoju, kol nefinišuoju. Kai pasieki tikslą, tada galvoji, kokie bus kiti metai.
Labai gražus buvo mūsų judėjimas į priekį, kiekvienais metais rodėme geresnius rezultatus, gavome geresnius partnerius, geresnius automobilius. Svarbiausia, kad progresavome. O ruošiesi tam Dakarui amžinai (juokiasi).
– Sakote, kad lietuviai laimės Dakarą. Kiek realiai galima pasiekti, važiuojant ne gamyklinėje komandoje?
– Tikrai manau, kad tai yra įmanoma ir pasiekiama. Vis tik, reikia būti realistu – mūsų rinka labai maža. Lietuvoje neturime partnerių, kurie galėtų finansuoti tavo pasiruošimą visų metų laikotarpiu. Vien važiuoti Dakare neužtenka.
Žinoma, pergalei reikia savotiško stebuklo. Tas stebuklas nutiktų, jei kuris nors iš mūsų parodytų puikius rezultatus ir atkreiptų investuotojų dėmesį. Svarbiausia įrodyti savo vertę, o tada gali nutikti gerų dalykų.
– Lietuvą Dakare jau laiko prestižine šalimi?
– Manau, kad laiko. Geriausias rodiklis – rezultatai. Jei tu važiuoji greitai, tave gerbia, į tave gali ir investuoti, ir pati organizacija rimtai žiūri. Nėra taip, kad organizatoriai galvoja: „Ai, lietuvis, tai menka vertė”.
Faktas, kad jei esi iš didesnės rinkos, esi įdomesnis didesniems partneriams. Lietuva kitiems yra savotiška egzotika. Bet labai gerai, kad esame kitiems egzotiški.
– Iki tam tikro laikotarpio Dakare geriau pasirodydavo latviai. Kur įvyko tas lūžis?
– Visada galvojau, va, kaip gražu, kad latviai tokie vieningi. Maniau, lietuviai per daug konkurencingi ir šiek tiek per daug individualistai.
Bet tada prasidėjo ekoniminė krizė ir „užmušė” visą latvių komandą. Paaiškėjo, kad ten „važiavo” ne noras, o pinigai. Manau, pas mus, lietuvius, to noro buvo žymiai daugiau. Ėjome mažais žingsneliais ir tai, kas anksčiau atrodė neteisinga, pasirodo, buvo tinkamas kelias.
– Sakote, ambicijų lietuviams netrūksta?
– Mes esame tokie ambicingi, kad net neįsivaizduoju, kaip būtų įmanomą tas ambicijas išmatuoti. Jei kas pabandytų išmatuoti mūsų ambicingumą, ko gero, sulūžtų visi aparatai nuo per didelio noro. Šiose lenktynėse reikia begalinės aistros.
– Kiek Dakare yra patriotiškumo ir kiek konkurencijos? Svarbiau laikas, ar tautietis?
– Jei matyčiau, kad kažkuris iš mūsų kovoja dėl itin gerų rezultatų, savo nelaimės atveju net neprašyčiau sustoti, nes ir taip yra draugų, kurie gali padėti. Sakyčiau, lietuvis geriau tegu lekia ir siekia kuo geresnio rezultato. Čia yra profesionalus ir sveikas požiūris.
Žinoma, lietuvui pirmu reikalu padėtume, jei matytume, kad tikrai reikia.
– Šis dakaras bus trumpiausias istorijoje. Jums, ko gero, norėtųsi kuo ilgesnio maratono?
– Labai gerai, kad žada daug smėlio ir kopų. Smėlis visiems patinka, bet kopos yra mano mėgstamiausia disciplina.
Vis tik, daugiau šansų nugalėti turės greitus ir naujus automobilius vairuojantys ekipažai. Jų bolidai nespės per tiek laiko pavargti, o mūsiškams bus sunkiau. Planuoti čia nėra ką, kaip bus, pamatysime. Tikiuosi, galėsime vėl džiaugtis.
2019 metų Dakaras startuos sausio 6-ąją. Tai bus vienintelis kartas visoje Dakaro istorijoje, kai lenktynės vyks vienos šalies – Peru – teritorijoje. Iki 2008-ųjų maratonas vykdavo beveik 3 savaites, tačiau šios lenktynės truks vos 10 dienų.
