Šventinio renginio, skirto Sovietų Sąjungos pergalės Seulo olimpinėse žaidynėse dvidešimtmečiui, legendinis Lietuvos ir SSRS vidurio puolėjas Arvydas Sabonis prisiminė 1988 metų pergalę.
„Tada žaidėme ne už pinigus, o už šalį. Niekam nebuvo įdomu, ar tau kas skauda, tiesiog turėjai eiti ir rungtyniauti. Man asmeniškai atrodė, kad aš niekada nenuvyksiu į olimpines žaidynes. Pusantrų metų dėl traumos praktiškai nerungtyniavau. 1988 nuėjau pas Aleksandrą Gomelskį ir paprašiau, kad kaip nors įtrauktų mane į komandos sudėtį. Norėjau į Seulą vykti, kaip turistas. Tačiau treneris man atrėžė: „Tu važiuosi, kaip žaidėjas“, - pasakojo A.Sabonis.
„Ši pergalė mums buvo tarsi raktas į užsienį. A.Gomelskis pažadėjo, jog jei laimėsime aukso medalius, jis padarys viską, kad mes galėtume išvykti žaisti svetur. Ir jis savo žodį ištęsėjo, nors žinau, kiek jėgų ir pastangų tai kainavo. Antras dalykas - išpildžiau svajonę laimėti olimpinį aukso medalį. Mano nuomone, kiekvienas sportininkas, nesvarbu, kokios sporto šakos atstovas, svajoja tapti olimpiniu čempionu“, - dėstė krepšininkas.
A.Sabonis pažymėjo, kad dabar krepšinis jo nebetraukia: „Esu persisotinęs krepšiniu. Gal ne pačiu žaidimu, bet jį supančia aplinka. Tarkim, man reiktų tris mėnesius treniruotis, kol įgaučiau gerą formą ir imtų skaudėti kojas. Kam man to? Be to, visus metus nematyčiau draugų ir artimųjų“.
