Kai pro mano duris vėl įėjo Aurelija, nė nenujaučiau, kad man bus lemta tapti kontroliuojančia mama.
Aurelija buvo pasirodžiusi prieš gerą dešimtį metų, bet keliskart apsilankiusi dingo. Mokėsi informatikos, atsiminiau, jog ji buvo iš tų retų merginų, kurios sugeba likti be draugo net ir būdamos vyrų apsuptyje.
– Jaučiu, kad atėjo laikas, – teatrališkai nutęsė, įžengusi į mano kabinetą, – grįžau iš užsienio ir supratau, kad nebenoriu gyventi taip, kaip seniau. Skaudžiausia, kad vis nerandu vyro, tik keletą dėdulių, kurių geriau ir neprisiminti.
– O ką dėdulės?
– O! Dėdulės sau leido daug. Kaip tai vadinama? Psichologiniu smurtu? Mažai betrūko ir iki fizinio.
– Tai gal ne tuo adresu? Gal reikia psichologo vyro?
„Negi taip nenoriu ja užsiimti, kad man jau norisi pasiųsti ją kitur?“ – kilo mintis. Problema atrodė tokia „nearta“, tokia nepajudinama. Niekada nejaučiau didelio entuziazmo, kai reikėdavo spręsti, kodėl viena ar kita klientė neranda vyro. Ką mes, dvi moterys, bekalbėdamos apie ten toli vaikščiojančius baugius, neprieinamus vyrus, galėsime čia pakeisti? Tačiau jos veidas liudijo, kad kreiptis į vyrą psichologą – tikrai ne geriausias pasiūlymas.
Aurelijos nebūčiau pavadinusi įdomiausia kliente. Darbas su ja bemat pavirto į bevaises diskusijas ir aš niekaip negalėjau pajausti jos vidaus. Ji kalbėjo apie darbą, rūsčią mamą, viską, kas nutikdavo per savaitę. Sėdint šalia man kažkodėl ateidavo mintis, kad vidaus negaliu pajausti dėl jos apkūnumo. Nors iš tiesų ji nebuvo labai stora, savo būdu ji buvo labai panaši į tas plepias, nuolat iš savęs besišaipančias storules, apie kurias sakoma „gero žmogaus turi būti daug“. Vis tik žinau, kad padidėjusi kūno masė liudija apie suvalgomas emocijas, todėl nenuostabu, kad prie tų emocijų prieiti buvo sunku. Bet jos terapinis entuziazmas buvo didelis ir man teko stengtis.
Partnerio Aurelija ieškojo intensyviai: pasitaikydavo ir vienos nakties nuotykių, ir „kabojimo“ internetinių pažinčių portaluose. Nesupratau, kodėl jai nesiseka. Paprašiau parodyti savo pažinčių portalo anketą. Kai pamačiau, kokią nuotrauką ji įdėjo į internetą, kone nugriuvau nuo kėdės – rodės, išsirinko pačią prasčiausią savo nuotrauką. Su žieminiu paltu, apsimuturiavusi šaliku, ji atrodė dvigubai storesnė nei buvo iš tikrųjų, o veide buvo pasibjaurėjimo (matyt, vyrais?) ir gaižumo išraiška.
– Štai tau ir pirmas namų darbas – nusifotografuoti gražiau.
Mane ir vėl traukė supaprastinti terapiją, tarsi būčiau norėjusi ją kuo greičiau užbaigti. Aurelija su malonumu nubėgo į ateljė, nuotraukos išėjo gražesnės, bet iš jų į portalą ji vis tiek įdėjo blogiausias. Pajuokavo, kad į vyrus žvelgia „nuskriausto šuns“ žvilgsniu, bet sprendimo nekeitė.
Buvo akivaizdu: Aurelija žiūri į vyrą kaip į smurtautoją. Ji praneša: aš negraži, bevertė, nelieskit. Galvojau, gal dar ne laikas jai padėti pritraukti vyrų? Juk ja gali pasinaudoti vėl. O gal ji mano, kad ją žemins ir naudosis ne tik vyrai, bet visi, tarp jų ir aš? O jei to nedarau, tai dar nereiškia, kad nepadarysiu. Gal mūsų pokalbiai tokie paviršutiniški ir ji nuolat šaiposi iš savęs, kad jos nekritikuočiau? Man patiko Aurelijos entuziazmas, atėjusi ji daug kalbėdavo, viskas buvo tarsi svarbu, tačiau ji kaip slidus rutulys keistai išslysdavo iš gilesnių emocijų, aš neturėjau už ko ją nutverti ir atrodė, kad mes įklimpoje kramtomojoje gumoje.
Iš tiesų, jos santykiai su moterimis buvo ne ką geresni. Šią geranorišką merginą bendradarbės laikė kone savo nuosavybe, o baisiausiai atrodė ryšys su motina. Po mėnesio terapijos Aurelija savaitei išvyko atostogauti, pasirodo, su mama.
– Ar dažnai atostogauji su mama? – paklausiau veikiau iš mandagumo, nes kaip visada nebuvo apie ką kalbėti
– Ne dažnai, o visada. Ji neturi su kuo važiuoti, aš irgi ne, daug lengviau susiderinti nei su draugėm.
– Palauk, palauk.. Bet trisdešimtmetei merginai tai gana keista.
– Bandžiau atsisakyti, tai buvo toks skandalas! Karas – trečias pasaulinis. Aš kas dieną turiu ją nuvežti ir parvežti iš darbo, o vakare kur nors išeidama turiu atsiskaityti: su kuo einu, kur einu, kada grįšiu. Kartu su broliu nusipirkome butą, bandžiau pagyventi atskirai. Ji tiek kartų man skambindavo, kad po dviejų mėnesių grįžau supratusi, kad gyvenimo vis tiek nebus. Brolis ten atsivedė šeimą, tai ir į tą butą nebepretenduoju.
– Nepretenduoji?
– Ir nepretenduosiu, nesvarstykim šito klausimo.
Pataikėme ant tokio kieto akmens, kad ji net nutraukė pokalbį? Čia tai bent!
– Tu esi kuo tikriausia auka! Kada ketini atsiskirti nuo mamos? Kai tau bus šešiasdešimt, o mamai – aštuoniasdešimt?
Norėjosi sugrąžinti teisybę ir aš pykau už ją. Neleisiu išnaudoti savo klientų!
– Mama man nuolat tvirtindavo, kad aš net mokslų viena nesugebėsiu baigti, – ant jos kaktos pasirodė prakaito lašai.
Atėjusi į kitą konsultaciją, Aurelija pergalingai pareiškė:
– Atsisakiau vežti mamą į darbą ir iš jo. Pasakiau – reikia taupyti. Kiek laisvės atsivėrė! Dabar kas vakarą vaikštau su draugėm po renginius ir barus.
Nesusipykus su mama, jai pavyko įtikti ir man.
Bet gilių jausmų vis dar nerodė. Kaip padėti jai atsiverti? Nusprendžiau pritaikyti grubią procedūrą: asmenybės sutrikimų knygoje Aureliją paprašiau pabraukti jai artimas problemas. Pasirodo, ji vengė parodyti man savo tamsiąją pusę. Trejus metus gyvendama Anglijoje Aurelija kartais įkyriai skambindavo vyrams. Po tokių išsišokimų, savęs ji imdavo bijoti dar labiau, užsispausdavo, persivalgydavo, nevengdavo ir išgerti.
Tačiau sužinojau ir gerų dalykų: tylomis ji bandė rašyti. Aurelijos kūriniai- detektyvai buvo tikrai įdomūs. Nepagailėjau komplimentų. Ji taip apsidžiaugė, kad kitą kartą ateidama atsinešė naujai parašytų, dar geresnių. „Kaip visad per mažai giriu klientus“, – papriekaištavau sau. Žudikai, žinoma, buvo vyrai, naivios, meilės trokštančios aukos – moterys, o smurtinės scenos, lavonai, aukų išgyvenimai buvo kur kas įdomesni nei jos humoras. Nustebau, kokia ši mergina protinga: jos kūriniai buvo ne tik pilni netikėtų detalių, bet ir gudriai, sudėtingai suraizgyti. Pagalvojau, kad dabar man Aurelija panaši ne tik į storules, bet ir į gudrias senučiukes detektyves, kokias rodo angliškuose filmuose.
Tačiau ši pozityvi veikla truko neilgai. Ėmė aiškėti, kokia Aurelija iš tiesų yra pasyvi.
– Aš tiesiog bjauriuosi savimi! Visą savaitę nieko neveikiau nei namie, nei darbe, tik naršiau internetą.
– Tai susikaupk ir per dieną bent pusvalandį paskaityk ir parašyk! – nė nepajutau, kaip mano balse vieną kartą atsirado viršininkės tonas.
Aurelija droviai nušvito, tarsi to iš manęs ir būtų laukusi:
– Teisingai! Iš manęs reikia padaryti žmogų.
Staiga tarp mūsų atsirado nedidelis, bet gyvas „sadistinis-mazochistinis“ ryšys. Tarp kliento ir psichologo užsimezgusį ryšį psichologai vadina perkėlimu. Jis gali būti įvairus: klientas gali idealizuoti psichologą, apie kurio gyvenimą ir charakterį nieko nežino, gali manyti, kad šis jais pasinaudos, o gali įžvelgti ir rūstų mokytoją – tai, ką įžvelgs, priklauso nuo jo jausmų tėvams. Aurelija mokėjo būti atvira tik su kontroliuoti mėgstančiu žmogumi ir dabar manyje atpažino saviškę. Tai buvo teigiamas atradimas: iš pradžių reikia priimti kliento siūlomą vaidmenį, o paskui bus galima šį vaidmenį pamažu keisti į sveikesnį.
Radusi „naują mamą“, ji tapo drąsesnė bendraudama su tikrąja.
– Mama kažko supyko, kankino mane tylėjimu keturias dienas, net išgėriau vaistų, bet nepasidaviau. Ir pirmą kartą laimėjau – ji pradėjo kalbėtis pirmoji.
Atėjo vasara. Išsiskyrėme visam mėnesiui. Po atostogų įėjusi pro duris Aurelija atrodė tarsi aptinusi.
– Niekur nėjau, neberašiau, pradėjau ilgėtis, jaudintis, kad mane pametė, netekau motyvacijos... Priverskit mane kažką daryti!
– Štai tau namų darbas: bent du kartus per savaitę vakare išeik iš namų ir kas dieną rašyk! – sukomandavau.
Pagalvojau: „Nes kitaip tau užaugs uodega ir teks lipti atgal į medį.“ Net mano mintys pasidarė kaip gestapo viršininkės.
– Taip, ačiū. Aš labai stengsiuosi!
Per kitą susitikimą ji atrodė daug energingesnė.
– Reikėjo tik pamatyti jus ir tarsi mygtukas įjungė: iš karto ėmiau veikti, buvau su draugėm, rašiau, nekankino jokios abejonės. Mama kažką pajuto ir nebepuola. Tik darbe negalėjau prisiversti dirbti.
– Užfiksavom, patikrinom, komisija nustatė, kad gyveni teisingai. Taigi, laisvalaikį taip tęsk ir toliau, tolesnė užduotis – prisiversti dirbti darbe.
“Nes kitaip toje savo pelkėje ir paskęsi“, – atėjo mintis.
Kokių keistų jausmų būnant su klientais tenka patirti psichologui! Ir kiek tai daug pasako apie klientą. Bet, matyt, jau laikas palikti prisiimtą vaidmenį. Aurelija sveiksta, bet tai dar nėra jos pasiekimas. Ji dabar turi kitą mamą, kuri liepia, taigi, visa atsakomybė už pokyčius tenka man, ir jei taip tęsis, ji niekada nepaaugs, o aš nuolat turėsiu jai sakyti, ką daryti. Aurelija turi suprasti pati, rinktis pati. Iki šiol jos pasyvumas buvo vienintelis būdas išlikti, ji sugeba daug ką daryti, bet bijo už kiekvieną klaidą susilaukti bausmės.
– Išsiaiškinau, kodėl man darbe negerai. Tas sąmonės nušvitimas įvyko penktadienį. Pavaduotojui nunešiau prašymą dėl atostogų, o jis rado klaidą ir suplėšė! Dėl to ir nesinori dirbti. Visos mano idėjos buvo nuslopintos, aš pradėjau jaustis neraštinga, o anksčiau pavaduodavau vedėją ir visi dokumentai būdavo tinkami. O mama kas dieną gieda: „Tu nieko nesugebi.“ Penktadienį man kaip užuolaida prasiskleidė: kodėl aš broliui padedu? Jis mane laiko protinga. Nepasakys: „Galūnės neparašei.“ Tik kaip visa tai pakeisti?
– O tu pagalvok. Nuo ko čia pradėti?
– Na... Jei neisiu, nešnekėsiu, nedarysiu, tai niekada to pasitikėjimo savimi ir nebus.
Ji ir toliau rėmėsi į mane kaip į griežtą, bet teisingą mokytoją. O aš, pasinaudodama jos nesavarankiškumu, vis labiau tempiau ją savarankiškų užduočių link. Ji pradėjo vaikščioti ne tik į barus, bet ir į kalbos kursus, proto mūšius, o galiausiai įstojo į magistrantūrą.
– Tuoj sesija, o aš taip bijau: neduokdie išsižiosiu ir užduosiu dėstytojui kvailą klausimą. Sėdžiu ir mintyse kartoju, ką sakysiu, taip bijau, kad net galvą įtraukiu į pečius.
– Jei dėstytojas tyčiojasi iš studento klausimo – ne studentas, o dėstytojas turi problemų. Klausti – tai pasitikėti savimi, kvailelės daug klausimų neužduoda.
– Va tokia drąsa – tai mano svajonė!
Po sesijos ji net švytėjo.
– Bijojau eiti į mokslus. Atrodė, ateisiu, kam nors nepatiksiu, kokia merga išsišoks ir puls. Bet kai atėjau, niekas nekreipė dėmesio. Spėkite, kas ten daugiausia reiškėsi? Žinoma, aš! Dabar ištryniau visus draugus, kurie manęs nevertina, iš savo feisbuko. Va taip! Ir dar vienas dalykas: aš susipažinau su vaikinu. Visai kitokiu.
Ši terapinė istorija parodo keletą įdomių psichologo darbo momentų. Kartais žmogus ateina dėl vienos problemos, bet sprendžia visai kitas. Tačiau pakeliui gali pajudėti ledai ir dėl pirmosios problemos. Svarbiausia, kad psichologas gydo ne aptardamas vienas ar kitas problemas, o kurdamas santykį. Tarp psichologo ir kliento turi atsirasti gilus ryšys.
Iš pradžių klientas tikisi, kad psichoterapeutas elgsis su juo taip, kaip kiti gyvenime sutikti žmonės, ir savo elgesiu provokuoja tas pačias reakcijas. Tačiau kliento lūkesčius įsisąmoninęs psichoterapeutas gali pasielgti kitaip – daug geriau nei klientas „nusipelnė“. Aurelijos problema, dėl kurios ji tapdavo auka, buvo baimė, nesugebėjimas supykti, pakovoti už savo poreikius, o galiausiai – tų poreikių užslopinimas. Besikaupiantį pyktį ji stengėsi užkimšti valgiu, gėrimu, besaikiu plepumu, bet jis vis tiek graužė ją iš vidaus ir trukdė būti tokiai aktyviai ir šauniai, kokia ji iš tiesų galėjo būti. Daug kas pradėjo keistis, kai vietoj smerkimo ji patyrė padrąsinimą ir įvertinimą.
*Klientės vardas ir kiti asmeniniai duomenys pakeisti. Atvejis pristatomas sutikus klientei.
Genovaitė Petronienė
