Tėvai neteko darbo. Šiandien tai – skaudi daugybės šeimų realybė. Ar ši neganda psichologiškai paveikia tik suaugusiuosius? Anaiptol. Tėvams tapus bedarbiais stresas įsiskverbia ir į jų atžalų pasaulį.
Vaikai, kurių namuose bent vienas iš tėvų neteko darbo, tampa potencialiomis neigiamų emocijų aukomis: stresas, depresija, suprastėję mokymosi rezultatai ir elgesio problemos jiems artimesnės nei vaikams, kurių namiškių gyvenimas teka jau įprasta vaga.
Iki pastarojo ekonominio sunkmečio darbo praradimas būdavo siejamas su mažesnes pajamas turinčiomis šeimomis, kurioms ekonominis nestabilumas ir taip būdavo bemaž nuolatinė būsena. Ši krizė palietė daug vidutiniškai gyvenančių ir iki šiol ekonomiškai gana stabiliai egzistavusių šeimų, darbo praradimas daugybei tėvų tapo ne laikinu gyvenimo nesklandumu, o tiesiog šoku, apvertusiu jų gyvenimą aukštyn kojom.
Tėvų bedarbystė vaikus paveikia dvejopai. Viena vertus, vaikai tarsi veidrodžiai atspindi stresą, kurį patiria ir išgyvena tėvai. Ne paslaptis, vaikai susiduria ir su dėl kitų priežasčių susidariusia įtampa šeimoje. Tačiau jei materialinis šeimos gyvenimas dėl jų nepakinta ar pakinta neženkliai – stresą įveikti jiems lengviau. Tėvams netekus darbo paprastai šeima apriboja ir kitus savo poreikius: mažiau lėšų skiriama pramogoms, sudėtingiau įsigyti net ir reikalingiausius, bet nemažai kainuojančius daiktus. Vaikai tai pajunta labai skaudžiai.
Iki tol vidutiniškas pajamas turėjusiose šeimose tėvų bedarbystė veikiausiai yra pirmoji vaikų akistata su neturtu ar skurdu. Mažėja pajamos maistui, rūbams, netgi mokyklos reikmėms. Kai kuriems vaikams tai lemia ir draugų praradimą, socialinio statuso tarp bendraamžių sumenkimą.
Kaip vaikai reaguoja į pokyčius? Tarp dažniausiai vardijamų reakcijų – nepaaiškinamo pykčio proveržiai, agresija, nerimas, mokymosi sutrikimai. Pažeidžiamiausias amžius – vyresnieji pradinukai ir paaugliai, mat jų gyvenimo ritmas ir pobūdis labiausiai priklauso nuo šeimos pajamų, be to, jie jau aiškiau nei darželinukai ar vos peržengusieji mokyklos slenkstį supranta padėties sudėtingumą ir socialines pasekmes.
Ką gali padaryti tėvai, kad sumažintų stresą savo atžaloms?
• Kalbėkitės su vaikais apie pasikeitusias gyvenimo sąlygas, tačiau kaip galėdami venkite demonstruoti savo bejėgiškumą ir paniką. Stenkitės suteikti vilčių, įžvelgti šviesiąją pusę (pvz. daugiau laiko galite skirti bendram laisvalaikiui, pagaliau pati numegzite tokį megztinį, kokios vaikas seniai trokšta).
• Išklausykite vaikus. Neneikite jų problemų. Net jei vaiko geriausias draugas ir tūkstanį kartų neteisus nutolęs nuo jo vien dėl to, kad jų abiejų galimybės pramogauti tapo nevienodos, vis dėlto jūsų vaikui tai – opi problema, kurią išmintingiau būtų bent iš dalies kompensuoti kokia kita įdimia veikla, o ne numoti ranka, esą tai nesvarbu.
• Stebėkite, ar vaikas ėmė labiau nerimauti, baimintis, nepasitikėti savo šeima. Kai kada mažieji šiuos jausmus reiškia itin subtiliai, bet jie gali būti gilesnių psichologinių problemų pirmtakai, todėl laiku atpažinkite šiuos ženklus ir, jei reikia, kreipkitės pagalbos į specialistus.
• Jei įžvelgiate vaiko elgesyje problemų – visų pirma pasikonsultuokite su jo darželio ar mokyklos auklėtoja, aptarkite, ką galite padaryti susiklosčius tokiai situacijai, kaip galima vaikui padėti.
• Jei praradus darbą ėmė klibėti ir jūsų santuokos pamatai (o nesklandumai partnerių tarpusavio santykiuose – dažnas šalutinis pakitusios materialinės padėties reiškinys), stenkitės kuo taikiau spręsti konfliktus, aktyviau ieškoti problemų sprendimo. Nes nesutarimai tarp mamos ir tėčio tik dar labiau provokuos neigiamus vaiko išgyvenimus.
• Galiausiai susivokite savo jausmuose ir padėkite tai padaryti partneriui. Galbūt ir jūs išgyvenate depresiją, paaštrėjo sveikatos problemos? Neatidėliokite rytojui, ieškokite pagalbos. Jei neturite ūpo to daryti dėl savęs – atminkite, kad jūsų savijauta veikia ir jūsų vaikų gyvenimo kokybę!
