Visų šeimų gyvenime tam tikru metu kyla kokių nors problemų. Vienos poros ir po to laimingai gyvena, o kitos kartu būti nebegali. Tai nebūtinai atspindi smukusias moralines vertybes, greičiau rodo šiuolaikinio gyvenimo sudėtingumą ir keliamą įtampą. Paramos galimybės menkesnės, o lūkesčiai didesni.
Šiame straipsnyje aptarsime permainas, kurios neišvengiamos tiek porai, tiek jų vaikui, skyrybų metu. Taip pat pateiksime keletą patarimų, kaip vaikui sumažinti abejones dėl jo saugumo, išsiskyrimo metu.
Remiamės garsios daktarės Miriam Soppard knyga „ Viskas apie vaiko priežiūrą“, kurią išleido „Alma Littera“ leidykla.
Permainų metas
Beveik visų porų problemų priežastis ta, kad bėgant laikui žmonės keičiasi. Nors šie pokyčiai kartais gali būti nemalonūs, tačiau taip pat gali santykius ir pagyvinti bei padaryti juos konstruktyvesnius. Jeigu išmoksite keistis kartu, išvengsite jūsų santykius ardančio nuobodulio ir sąstingio.
Pasibaigus pokyčio laikotarpiui, kuris paprastai būna labai nesaugus emocine prasme, toliau eisite kartu arba atskirai. Kad ir kaip būtų, svarbu, kad jūsų vaikai visuomet jaustųsi saugūs dėl savo ateities.
Mažiems vaikams šeimos vientisumo pokyčiai (ar jų baimė) yra labai žalingi. Vaikai neturi gynybinių įgūdžių, kad galėtų apsisaugoti nuo stipraus emocinio nesaugumo jausmo, kurį sukelia yranti šeima.
Paaiškinkite savo vaikams
Mažas vaikas yra tarsi kempinė, sugerianti visus emocinius signalus, nesvarbu, ar jie nukreipti į jį, ar ne. Jeigu esate laimingi, tikriausiai bus laimignas ir kūdikis, jeigu nuliūsite, liūdnas bus ir jis. Nors reikia pasistengti „vaikų labui“, nemanykite, kad jie nenori žinoti, kas vyksta. Vaikai paprastai nujaučia visas šeimos nuotaikas.
Todėl visuomet geriausia paaiškinti, bent jau šiek tiek, kas dedasi. Jeigu to nepadarysite, vaikai ras savo paaiškinimus ir klaidingai apkaltins save dėl šeimos problemų. Taip yra todėl, kad iki penkerių metų vaikai suvokia tik pasaulį, susijusį su jais pačiais.
Jeigu vaikui išsamiai nepaaiškinsite, kodėl jūs ir tėtis pykstatės ar skiriatės, jis gali susigalvoti tokių priežasčių, kurios nesuprantamos suaugusiems, tačiau visiškai priimtinos vaikui, pavyzdžiui: „Tėvelis išėjo, nes tinkamai nesusitvarkiau kambario“ ar „Mamytė nuliūdo, nes prišlapinau į lovą“.
Toks kaltės jausmas labai žalingas, ypač vaikui, kuris bando kaip nors įveikti tėvų skyrybų sukeltą jausmų sąmyšį ir atsiradusį nesaugumą. Abejonė yra viena stipriausių vaiko patiriamų baimių, todėl niekuomet neleiskite jam suabejoti, kad jūs jį mylite ir toliau juo rūpinsitės.
Skyrybos
Jeigu manote, kad nėra kitos galimybės, kaip tik išsiskirti ar pradėti gyventi atskirai, iš karto nepradėkite galvoti, kad vaikas bus labai priblokštas. Kai kuriais atvejais taip ir bus, tačiau poveikis jūsų vaikui labai priklauso nuo jo amžiaus, asmenybės, skyrybų aplinkybių ir vyraujančių socialinių nuostatų mokykloje bei bendruomenėje.
Yra tokia pradinė mokyklos klasė Londone, kurioje yra 35 vaikai ir tik penkių iš jų tėvai tebegyvena kartu. Juos nuolat pašiepia vaikai iš „suardytų namų“, nes, jų manymu, šie penki vaikai yra materialiai nuskriausti – jų tėvai gyvena kartu, todėl jie gauna tik vieną dovaną per gimtadienį ar per Kalėdas ir turi tik vienus namus.
Ir nors nėra ko didžiuotis, kad tėvai išsiskyrė, dauguma tų vaikų būtent taip ir daro. Tai gali šokiruoti daugelį žmonių, tačiau tai tėra vienas iš visiškai kitokių laikų, kuriais auga mūsų vaikai, bruožų.
Išsiskyrimas
Jeigu ateina laikas, kai turite išvykti, būtina vaikui paaiškinti, kad jūsų meilė jam niekur nedings ir jūs toliau bendrausite. Pasakykite vaikui, kada planuojate su juo susitikti, ir niekuomet šio susitarimo nelaužykite, kad ir kaip sunku būtų.
Jei esate vienas iš tėvų, kuriam tenka visa atsakomybė už savo vaiką, kai jūsų gyvenimo partneris išsikraustė, niekuomet nenusiminkite, jeigu vaikas pasigenda savo tėvo ar motinos. Nebandykite versti vaiką pamiršti, kad jis arba ji egzistuoja, ir nekalbėkite apie šį asmenį užgauliai, nes vėliau vaikas tik dar labiau susipainios.
Net jeigu atrodo, kad jūsų vaiko skyrybos nepaveikė, atidžiai jį stebėkite ir paklauskite mokytojo, ar nepastebi mokykloje kokių nors skirtumų. Kai kurie vaikai mažiau klausinėja negu kiti ir niekam neatskleidžia, kokie nesaugūs jaučiasi, tačiau vis tiek jiems gali reikėti daugiau dėmesio ir meilės. Jeigu vaikas pradeda šlapintis į lovą, čiulpti nykštį ir tampa „lipšnūs“, visa tai rodo, kad reikia labiau pasistengti jų nuraminti.
Seneliai gali labai padėti skyrybų metu. Jeigu galite, paskatinkite vaiką susitikti su abiejų pusių seneliais. Neleiskite, kad jūsų pyktis nutrauktų jų santykius. Pirmiausia pagalvokite apie savo vaiką, - jam reikia šeimos ryšių, saugumo bei paguodos, ir seneliai po jūsų geriausiai gali tai suteikti, jei nešmeižia kurio nors iš tėvų.
Paklauskite savo vaiko, ko jis bijo, dėl ko nerimauja ir paskatinkite išsikalbėti. Klausykitės ir žiūrėkite į tai rimtai. Veikite priklausomai nuo šių jausmų. Greičiausiai tai bus dalykai, apie kuriuos net nepagalvojote ar atmetėte kaip nereikšmingus, jeigu apie juos ir žinojote.
Šis tekstas yra paremtas išsamiausia knyga apie vaikus „Viskas apie vaiko priežiūrą“, kurią parašė garsi daktarė, Miriam Soppard. Ši knyga išleista ir Lietuvoje, tuo pasirūpino „Alma Littera“ leidykla.
Lijana Pikul
