Sunkumai namie, nemalonumai darbe, nemigo naktys – pribrendo laikas kažko imtis ir bent trumpam ištrūkti iš šito užburto rato. Dabar madinga gydytis liaudiškais metodais, tai ir aš, prisiminusi nerūpestingą vaikystę kaime, nusprendžiau savaitgalį aplankyti močiutę. Toli nuo begalinio miesto bruzdesio ir šviesos greičiu sklindančios informacijos, kažkur taip atokiai, kad net bėdą prisišaukti būtų sunku.
Buvau sutikta su didžiuliu džiaugsmu ir apkaišyta šiltu rūpesčiu, kaip ką tik išsiritęs paukščiukas lizde. Nors močiutės praktikuojamai metodikai ne visad pritariu, bet šįkart nesiginčijau ir gerokai priešpiet apleidau virtuvės teritoriją. Laimei, oras, kaip užsakytas, todėl apsimovusi savo gepardo kailio raštais margintus guminius batus pasileidau vaikystės takais.
Toli eiti nereikėjo. Išbraidžius pievas atsidūriau prie senos daržinės. Kyštelėjau nosį pro praviras duris, o ten prie traktoriaus plušo juodbruvas vaikinas. Negi... Taip! Kaip mat atpažinau tas akis, kurios atsisuko, kai sugirgždėjo mane išduodamos didžiulės durys. Tai buvo ne šimtą metų nematytas, bet visgi pasikeitęs mano vaikystės draugas. Kaimynų berniukas taip ir liko kaime. Gal tiesiog toks jaunėlio likimas – perimti šeimos ūkį... Atrodė, kad jam patinka tai, ką daro – tik grįžtelėjo ir pusbalsiu pasisveikinęs tęsė toliau. Ne truputį nusivylusi tokiu abejingu sutikimu radau kitą užsiėmimą – klestelėjau ant šieno kupetos ir užmerkusi akis pasinėriau į prisiminimus.
Kai atsimerkiau, supratau, kad esu stebima. Jis lėtai nusimovė sunkias darbines pirštines ir nenuleido akių nuo manęs, o ta kvaila šypsena mano veide... „Nepagalvočiau, kad gali būti taip gera. Miestas, matyt, visai išmuša iš vėžių,“ – nusijuokė jis. „O tu pats pabandyk!“ – atšoviau negalvodama ir štai, jis prigulė šalia. Visai kaip kadais: du svajotojai šieno pataluose. “Mhm…” – numykė jis patenkintas. Jaučiau jo kūno šilumą, užuodžiau viliojantį tikro vyro kvapą ir šiurpuliukai bėgiojo oda. Užaugom...
“Žinai, o mes čia pirmą kartą pasibučiavom, ne?” – toliau rausiausi ryškiausiuose prisiminimuose. “Gal… Tikrai, ne tai, ką prisimenu su pasididžiavimu,” – vėl pasišaipė jis ir buvo teisus. “Lažinuosi, kad taip ir nepatobulėjai,” – sėkmingai mane erzino panašiai kaip vaikystėje. – “Visad buvai gerutė mergaitė, visad tokia atsargi...” “Na, tik!” – karingai užsidegiau ir apsivertusi ant pilvo užėmiau gynybinę poziciją. Ironija jo akyse tik dar labiau mane įkaitino ir nieko nelaukdama įsisiurbiau jam į lūpas. Dievulėliau… Net geriau, nei rasti tobulai tinkamą batų porą. Eičiau taip nors į pasaulio kraštą, tačiau jau po kelių akimirkų turėjau atsiplėšti pritrūkusi oro po kvapą gniaužiančio liežuvių šokio.
“Oho…” – išsprūdo jam ir pasipuošiau patenkinta šypsena. Jis irgi ne iš kelmo spirtas – kaip mat parsivertė mane po savimi ir, provokuojančiai įsistebeilijęs į akis, ėmė švelniai brukti kelį man tarp kojų. Mano vaikiški krykštavimai greit buvo užgniaužti aistringais bučiniais ir ne vaikiškomis glamonėmis. Oras tirštėjo nuo dūsavimų, o pirštai mikliai kovėsi su drabužiais ieškodami nuogos odos ir neliko laiko abejonėms.
Kiekvienas tvirtų, vėsių rankų prisilietimas krėtė kaip elektra, vilnijo visu kūnu ir beprotiškai kaitino. Su protu pradingo ir laiko nuovoka. Tirpau savo pirmos vaikiškos meilės glėbyje taip, kaip net nesvajojau. Deja, gyvenimas nesustoja, net tokią stebuklingą akimirką ir po kelių atkaklių močiutės skambučių buvau priversta grįžti ne tik į realybę, bet ir į šiltus namus pietų.
Diskusijų nekilo: atgavę kvapą ir susigražinę prekinę išvaizdą abu patraukėm namo. Pas mano močiutę. Ji nė kiek nenustebo pamačiusi, kad atsivedžiau svečią ir, lygiai kaip vaikystėje, pirma pavaišinusi aštriais sąmojais, netrukus prikrovė mums pilnas lėkštes. Atrodo, viskas taip pat, kaip seniau, nors visai kitaip: dabar pasižaidimai kojomis po stalu jau nebe erzina, o jaudina ir žadina norą žaisti toliau. Akys jau ne žaibuoja, o tik mergaitiškai prašo liautis, nors nori visai ne to ir droviai rausta mano skruostai.
Nežinau, ar čia akys išdavikės, ar laiko ištreniruota močiutės nuovoka, bet kai po pietų pasisakiau, kad su kaimynu žiūrėsim filmą vardan senų laikų, ji staiga „prisiminė“, jog jai būtinai reikia aplankyti netoliese gyvenančią draugę. Bandžiau nuslėpti džiaugsmą ir toliau atlikau nekaltos mergelės vaidmenį, nors visi žinojom, kas bus toliau: paruošiau du puodelius arbatos, prikroviau lėkštę firminio močiutės pyrago... Ir kol mudu su kaimynu per saugų atstumą labai metaforiškai šnekučiavomės virtuvėje, močiutė greitosiomis susiruošė ir dingo pažadėdama mums gerą valandą, ar net dvi.
Vos spėjau padėti padėklą ant komodos savo kambaryje, kai jis priėjo iš nugaros ir stipriai spustelėjo mane glėby įsikniaubdamas į petį taip, kad galėčiau girdėti jo karštą kvėpavimą. Tirpau... Bet nuo senų įpročių sunku pabėgti ir netrukus švelniai ištrūkusi iš to malonaus prieglobsčio įjungiau kompiuterį. Filmas, tai filmas. Jis tik nusijuokė, nes jau žinojo, apie ką galvoju ir nieko nelaukdamas užstatė duris senutėliu foteliu. „Tu nepasikeitei...“ – žavingai šyptelėjo mano vaikiškų išdaigų bendrininkas ir vėl prigludo, lyg antra oda, kol aš išrinkau mums filmą. Pati degiau nekantrumu ir ilgai nedvejodama įjungiau seną – gerą „Forestą Gampą“. Štai!
Deja, jokių fanfarų, kurios čia taip tiktų, o kaip tik erzinanti tyla nežinant, ar pakankamai garsiai girdėsis tekstas. Nors, kam rūpi... Palikau Forestą ramybėje ir ėmiausi savojo herojaus. Tos rankos, tos lūpos... Ir dar akimirkai iki visiškai atsijungiant nuo aplinkos nuskambėjo nepamirštama frazė: „Mano mama visad sakydavo: gyvenimas yra kaip šokoladinių saldainių dėžutė – niekada nežinai, kokį gausi.“ – o aš žinojau, kad mano senasis - geras ir ketinau juo kaip reikiant pasimėgauti.
Kaip smalsūs vaikai entuziastingai puola kalėdines dovanas, taip ir mudu norėjom kuo greičiau apnuoginti tai, kuo mus apdovanojo motina gamta - iš naujo atrasti vienas kitą. Ir jau ne daktarus žaisdami... Ech, tie suaugusių žmonių žaidimai! Akys pačios vis merkėsi nuo kūną užliejančio malonumo, stingo ore nevalingos dejonės... Galiausiai išsivadavę iš drabužių, neatsiplėšdami vienas nuo kito, sukritom į purius patalus.
Dar viena sustabdyta akimirka, kai skęstant jo akyse norisi milijoną kartų pakartoti, koks jis gražus, bet žodžių trūksta, todėl belieka tikėtis, kad visa tai jis matė mano degančiose akyse. Už tai mano ausis kuteno drąsūs komplimentai ir teko jį užčiaupti bučiniu. Vėl kažkur pradingo laikas ir tiesiog virpėjo įsielektrinęs oras, kai jo lūpos lėtai bučiniais nužymėjo kelią nuo mano kaklo žemyn tarp krūtų ir dar žemiau šoniukais link pilvo apačios. Pati katiniškai išsirietė mano nugara ir tik patvirtino, kad jo taktika puikiai veikia.
Dar viena velniškai patenkinta šypsena ir vėl ragavau jo lūpas įsitvėrusi į ant sprando besiraitančias šelmiškas garbanas. Nuščiuvau pajutusi, kaip jo ranka prasibrovusi tarp mano kojų švelniai, bet tvirtai ėmė stimuliuoti jautriausius taškus ir pasimečiau pojūčiuose. Jis su pasimėgavimu stebėjo, kaip keičiasi mano veido išraiškos, kaip pakandau lūpą jo pirštams įsiskverbus giliau. Širdis plakė greičiau, kvėpavimas dažnėjo, o jis entuziastingai greitino tempą. Netrukus ir mano krūtys susilaukė dėmesio, o aš tik tvirčiau įsitvėriau jo plaukų, kai stangrūs speneliai vienas po kito papuolė tarp jo saldžių lūpų. Dar viena kvapą gniaužianti akimirka ir dar kartelį išsirietusi mano nugara skelbė finalą. Nors ne, gal tik pusfinalį ar ketvirtfinalį, nes manyje pažadinta pantera, nors ir sunkiai gaudė kvapą, lyg po ilgo bėgimo, bet liepsnojo karine dvasia.
Vis dar spurdančia širdim parsiverčiau jį ant menčių ir virpančiom rankom sugriebusi už varpos, tvirtai apžergiau jį, kaip nepaklusnų eržilą. Nuostaba jo veide atsispindėjo ir manajame, kai lėtai nusileidusi ant jos suvokiau matmenis. Jo tylūs atodūsiai vilnijo mano virpančiu kūnu ir dirgino kiekvieną nervą. Rodos, drėkau vis labiau ir vis lengviau judėjo jis manyje, vis greičiau ir vis stipriau priešinosi mano raumenukai jo intervencijai.
Tikriausiai, nebetverdamas spaudimo, jis tvirtai sugriebė mane už klubų ir staiga vėl atsidūręs viršuje trumpam sulėtino tempą, o paskui dar energingiau tęsė toliau, nykščiu stimuliuodamas mano klitorį, iki, staigiai ištraukęs varpą iš makšties, baigė man ant pilvo. Abu pasipuošėme šypsenomis ir gaudėm orą prisiglaudę vienas prie kito, kol jis, radęs ant naktinio stalelio vienkartinių nosinaičių, šluostė mano pilvuką. Tada mudu pagaliau išgirdom kažkur džinsų kišenėje skambantį telefoną...
Monu
