Rūkymas yra keisčiausias mūsų laikų paradoksas. Ir apie nikotino žalą visi informuoti, ir cigaretės nuolat brangsta, ir grožiui kenkia... o rūkančių vistiek yra. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2010 metais Lietuvoje kasdien rūkė 34,2 procento vyrų ir 14,4 procento moterų (20-64 metų amžiaus). Kiekvienas iš jų turi savo istoriją – kada pradėjo, kodėl pradėjo (neretai tų 20-ties dar nesulaukę), tačiau į klausimą kodėl rūko dabar, dažniausiai atsako: todėl, kad nepajėgia mesti.
Dabar jau pripažinta, kad nikotinas yra stipriausią priklausomybę sukelianti narkotinė medžiaga, o rūkymas – ne šiaip žalingas įprotis, tačiau priklausomybės liga, su kuria pačiam rūkančiajam kovoti ne visada pavyksta.
Nerūkantiems sunku net įsivaizduoti abstinencijos pojūčių stiprumą. Kartais jie vaizdingai lyginami su savijauta kai labai nori šlapintis, o nėra tualeto. Nebegali nei grožėtis gamta, nei susikaupti ties knyga – visas mintis, visą esybę apima vienas vienintelis troškimas, kurį įveikti vien tik valios pastangomis labai sunku.
Kodėl organizmas taip nori nikotino, kodėl taip maištauja jo negavęs? Rūkymo metu siunčiamas signalas smegenims išlaisvinti endorfiną, medžiagą, kuri veikia emocijas, elgseną, miegą, atmintį. Dėl savo poveikio endorfinas dar vadinamas „laimės hormonu“. Paprastai organizmas mus „apdovanoja“ papildoma endorfino doze po sekso arba po fizinio krūvio – todėl tokia gera nuotaika būna po treniruotės.
Reguliariai rūkant, organizmas pripranta prie tam tikro endorfino kiekio, kurį salygoja kraujuje esantis nikotinas. „Laimės hormonas“ jau nebesukelia euforijos, tiesiog leidžia normaliai jaustis. Staiga metus rūkyti, endorfino lygis labai nukrinta, iš to ir kyla sunkiai pakeliami abstinencijos pojūčiai – dirglumas, nemiga, depresija, prakaitavimas, energijos stoka.
Todėl gydant nuo rūkymo kartais taikoma pakeičiamoji nikotino terapija: pleistrai, pastilės, kramtoma guma, kurių sudėtyje yra tam tikras kiekis nikotino. Šio metodo esmė – malšinti organizmo patiriamą nikotino „badą“ kitais būdais, nei cigaretė, ir palaipsniui mažinant dienos dozę, visai nuo jo atpratinti. Metančiam rūkyti tenka įveikti dar ir psichologinį pripratimo aspektą, tačiau numalšinus organizmo maištą su tuo tvarkytis yra lengviau. Pakeičiamoji nikotino terapija nėra greitas būdas mesti rūkyti, ji gali trukti apie porą mėnesių.
Modernesni gydymo nuo rūkymo metodai sunkiai pakeliamus abstinencijos simptomus švelnina ne tiekdami organizmui nikotino dozes, o stimuliuodami nervus, kuriais smegenims siunčiamas signalas išlaisvinti endorfiną.
Panašiai veikia akupunktūra, nuo seno rytų medicinoje taikomas metodas, kai į tam tikrus taškus įsmeigiamos plonos adatėlės daro poveikį su šiais taškais susijusiems organams. Rytų medicinos žinias dabar taiko lazerio terapija, tačiau čia nėra daugelį atbaidančio adatos smeigimo į kūną momento, nervai stimuliuojami odą liečiant aparatu, panašiu į rašiklį.
Priklausomybės nuo rūkymo gydymui naudojami „švelnūs“ lazeriai, panašūs į tuos, kuriais gydomi artritiniai skausmai: jų galingumas ne ką didesnis už elektros lemputės. Procedūra neskausminga (liečiami tam tikri taškai paciento ausyse), o poveikis efektyvus. „Facilitas Vilnius“ specailistų teigimu, po vieno pusantros valandos trunkančio seanso sėkmingai meta rūkyti 70 procentų pacientų, o tai yra maždaug dešimt kartų geresnis rezultatas, negu naudojant kitus metimo rūkyti metodus.
Be abejo, lazeris nėra stebuklingoji lazdelė, kuria užtektų mostelti ir noras rūkyti praeitų savaime. Reikia, kad pats pacientas būtų apsisprendęs toliau nebevergauti tabakui, o lazerio terapija yra rimta pagalba, įveikiant sunkiausius abstinencijos simptomus.
