Tam tikras reikalavimas „būti vyriška“, „stipria“ yra šiandien keliamas visoms „dalykiškoms“ silpnosios lyties atstovėms. Daugelis merginų, išauklėtų „klasikinėmis tradicijomis“, susidurdamos su žiauria realybe, įgyja šiurkšumo, kietumo ir greitai suvokia, kad būtent pastarieji bruožai padeda joms pasiekti pergalę ten, kur elgdamosi „moteriškai“ jos pralaimėdavo.
Štai ką pasakoja dvidešimt septynerių metų Arūnė V., troleibuso vairuotoja: „Iki manęs šeimoje jau augo dvi mergaitės. Nors ir nebuvo sąlygų, tėvas įkalbėjo mamą gimdyti trečią kartą. Jis svajojo apie sūnų. Kai gimiau, tėvas iš sielvarto pasigėrė. Nors mano vyresnės seserys rengėsi moteriškai, jų suknelės tėvo neerzindavo. Bet vos tik mama ir man užvilkdavo suknelę, jis tuoj suirzdavo, sakydavo, kad pastaroji man netinka. Užtat visuomet mane girdavo, kai apsimaudavau kelnes, sakydavo, kad su jomis esu labai graži. Jis buvo nusistatęs prieš mano ilgus plaukus. Jam patikdavo, kaip pešdavausi su berniukais kieme. Karsčiausi su jais po medžius. „Esi tikras berniukas!“ – susižavėjęs sakydavo jis.
Arūnei vaikystėje buvo išugdyta „vyriška“ orientacija, tas paveikė ir profesijos pasirinkimą (troleibusų vairavimo kursuose jų grupėje tebuvo tik trys moterys). Ji iki šiol kerpasi labai trumpai. Tėvo įtaka formuojantis dukters charakteriui turi didžiulę reikšmę. Motinoje mergaitė atpažįsta „savo“ tipą, ir, Edipo komplekso stadijoje, mato joje savo varžovę (žinoma, visa tai vyksta pasąmonės, „nesuprantamų jausmų“ lygmenyje). O tėve mergaitė išvysta savo veidrodį. Tėvo nuomonė apie dukrą tam tikroje ankstyvoje jos vystymosi stadijoje nepalyginamai svarbesnė už motinos (pastarąją ji gali tiesiog ignoruoti).
Tėvas, kuris labai laukė sūnaus, neretai sutinka su dukters gimimu tik išoriškai. Pasąmonėje jis negali pripažinti realybės. Todėl nesąmoningai perkelia visus savo lūkesčius, susijusius su negimusiu sūnumi, į dukterį. Jei mergaitės motina nepasižymi stipriu charakteriu ir nėra pakankamai protinga, jog perprastų susiklosčiusią situaciją, beveik neabejotina, kad mergaitė išaugs vyriška.
Iš kitos pusės, vyriškumas pabrėžia jūsų seksualumą. Priešingai paplitusiai nuomonei, kad vyriško tipo moterys mažiau patrauklios, ne tokios geidžiamos, dauguma jų anaiptol nesiskundžia nepakankamu vyrų dėmesiu! „Vyrus jaudina moteriška jėga“, – rašo dvidešimt šešerių metų atletikos gerbėja Vilė N. – Mama man irgi sakydavo, jog darau kvailystę – moters su tokiais raumenimis niekas nemylės. Nesąmonė! Kaip tik tuomet, kai mano raumenys ėmė sparčiai didėti, pastebėjau, kad vis daugiau vyrų ėmė į mane žvilgčioti. Vyras manyje mato sau lygų. O tas jaudina.“
Vilė visiškai teisi. Jei ne aklai kopijuojate vyrą (neimate skaldyti malkų, nesiknaisiojate mašinos variklyje ir nevaikščiojate su šimtasiūle), o tik pamėgdžiojate atskirus jo bruožus, tai papildomai stimuliuoja vyro geismą. Tam tikras šiurkštumas, moters atžarumas sukelia kai kuriems vyrams susižavėjimą.
Tas pats ir su drabužiais. Laimos Vaikulės, vilkinčios vyrišką kostiumą (su vyrišku kaklaraiščiu), pavyzdys, geriausiai iliustruoja šį atvejį.
Esmė ta, jog dažniausiai vyriškumas yra vienaip ar kitaip dirbtinis. Vis tiek pro jį prasišviečia moteriška prigimtis: krūtinė, klubų plotis, kai kurių judesių grakštumas, nebūdingas vyrams (žinoma, jei neturėsime omenyje atvirkščios sumoteriškėjimo mados, paplitusios tam tikruose šiuolaikinių vyrų sluoksniuose).
Vadinasi, jūs tyčia galite į savo įvaizdį įnešti vyriškumo bruožų, žaidimo dėlei. Žaidimo su vyriškais jausmais dėlei! Būtent šiuo pasąmonėje slypinčiu tikslu vadovaujasi merginos, besidominčios vyriškomis sporto šakomis, laipiojančios po medžius ir kalnus, važinėjančios motociklais ir t. t.
Ir tik išimtinais atvejais suvyriškėjimas būna tikras, visiškas. Kalbame apie klinikines diagnozes, kai suvyriškėjimo priežastis yra organiniai organizmo pakitimai (hormonai). Tuomet keičiasi moters balsas (tampa žemas, kaip vyro), atsiranda veido plaukuotumas, atitinkamai keičiasi psichika, dvasinė organizacija. „Iš moters žvelgia vyras“, – ir tuomet, užuot traukęs, vyriškumas atstumia.
