Kalbėti apie savo problemas. Pasakoti apie savo planus. Bet taip pat - tiesiog plepėti: apie madas, politiką, apie tai, ką sutikai gatvėje, apie smulkius kasdienos įvykius. Plepėti, plepėti, plepėti… Visa tai teturi vieną paaiškinimą: jumyse dar gyvena vaikas.
Aistė prisipažįsta: “Jei mano galvoje atsirado kokia nors idėja, tuojau pat turiu ją kam nors išdėstyti. Paauglystės metais buvau labai užsidariusi, labai kentėjau nuo vienatvės. Ir tik tuomet, kai imdavau pasakoti apie savo planus, apie patirtus įspūdžius, imdavau jausti, kad gyvenu. Jeigu, pavyzdžiui, iš ryto kyla mintis vykti į Angliją skinti braškių ir taip užsidirbti pinigų, aš pusvalandį gyvenu ta idėja, ji man išaugina sparnus. Paskui važiuoju pas ką nors iš giminių arba pas draugę ir papasakoju jiems apie viską, kas gimė mano širdyje ir galvoje. Suprantu, kad tai kvaila. Į jokią Angliją aš, pavyzdžiui, nenuvažiavau, tai pasirodė pernelyg sudėtinga…”
Kokia Aistei nauda iš jos išpažinčių kitiems žmonėms? Paprastai kiti žmonės tik išklauso jūsų monologus. Praktiškai spręsti jūsų problemų ir įgyvendinti jūsų planų padėti jie negali. O be to, jie ir patys turi savo gyvenimą. Visa, ko siekia Aistė, tai būti kitų dėmesio centre. Turėti iliuzinę valdžią žmonėms, kurie yra nebylūs klausytojai.
Būtent tokią “valdžią” turi vaikas, kuris, bijodamas vienatvės, “užkalba” tėvus. Tėvai užsiima savo reikalais ir nekreipia į jį dėmesio. Bet štai jis kalba, kalba, pasakodamas apie ką tik papuolė ir jie, klausydamiesi vaiko, palengva tampa “jo”. Tėvai atsisako savojo, kur vaikui nėra vietos, gyvenimo. Vaikas jaučia, kad juos nugalėjo: nuo šiol tėvai gyvena ne savo, o jo, vaiko, gyvenimą.
Mamos jau nebėra šalia, bet nesaugumo, nejaukumo jausmas, kada liekate pats su savimi, tas pats. Galbūt jums paprasčiausiai neužteko motiniško dėmesio vaikystėje? Jūs taip stengėtės, kad mama klausytųsi jūsų, žiūrėtų į jus, gyventų jumis. O ji vis sakydavo: netrukdyk, nėra laiko, nematai, kad dirbu? Dabar esat suaugusi, bet jus graužia tas vaikiškas jausmas, būti pati viena vis dar neišmokote. Dabar norite priversti aplinkinius, kad jie atliktų motinos vaidmenį!
Mama jūsų gailėdavosi, įkalbinėdavo, juokdavosi iš jūsų vaikiškų pokštų. Kam gi dabar, tapusi suaugusiu žmogumi, pasakojate apie savo nesėkmes? Kad jūsų gailėtųsi. Kam pasakojate apie pasisekimus? Kad jus pagirtų! Kam vis juokaujat, stengiatės atrodyti linksma, draugiška, bandote atsidurti dėmesio centre? Kad drauge su jumis juoktųsi, plekšnotų per petį.
Svarbu įsiminti taisyklę: užsikariaudama dar vieno “klausytojo” dėmesį, plepi moteris nieko iš esmės neišsprendžia, anksčiau ar vėliau ji lieka viena. Nėra žmonių, kurie jūsų klausytųsi nuo ryto ligi vakaro. Net vyras to neims daryti. Daugelis vyrų atsisako atlikti “motinos” vaidmenį lygiai taip pat, kaip ir pažįstami, giminės. Nes primesdami save kitiems žmonėms iš jų atimate jų pačių gyvenimą, jų savąjį “aš”!
