Vos nusprendę turėti vaiką, mes jau „programuojame“ jo ateitį: savo pokalbiais ir mintimis perduodame jam būsimas nuostatas ir sprendimus. O vaikui gimus, dažnai tvirtai jų laikomės ir stengiamės auklėti, mūsų manymu, „pagal geriausią programą“.
Ta informacija dar negimusius kūdikius pasiekia per motinos ląsteles. Vaikas augdamas kurį laiką (o gal ir visą gyvenimą) vykdo tą programą, kurią jam, dar negimusiam įkalė į galvą gimdytojai. Laimingi yra tie vaikai, kurių gyvenimo tėvai nesuplanavo dėl didelio savo užimtumo ar tiesiog nenoro žvalgytis į tolimą palikuonių ateitį. Tokie vaikai gyvena savo gyvenimą.
Giminės tęsėjas
Tai populiariausios programos pavadinimas. Suaugusieji ją sugalvojo todėl, kad ... bijo mirti. Toks vaikas gyvena ne tik savo gyvenimą. Jis nuolat junta savo pirmtakų globą. Ir nemėginkite sakyti, jog tai mistika. Ne, tai tikra realybė: stebėdami kasdienes paprasto žmogaus gyvenimo problemas, galite atsekti (ir net stebėtinai tiksliai), iš kurio pirmtako jis jas perėmė.
Augantis ar jau suaugęs žmogus gali susidurti su savo senelio ar prosenelio problemomis. Taigi giminės tęsėjas ant savo pečių neša didelę sunkią naštą, kurią jam užkrovė giminė. Tos naštos dydis priklauso ir nuo šeimos, ir nuo tautos tradicijų, tikėjimo, ideologijos. Kai kuriose šeimose giminės tęsėjo vaidmuo taip sureikšmintas, kad toks asmuo gyvenime pradeda save pervertinti, laukti kažko ypatingo iš ateities. Dėl to jam kyla bendravimo su bendraamžiais problemų.
Neišsipildžiusių vilčių aukos
Psichologų tyrimai rodo, jog tokiomis aukomis dažniausiai tampa vienišų motinų vaikai, nes jie gyvena savo motinų neišsipildžiusių svajonių iliuzijomis.
Tokie žmonės negyvena savo gyvenimo. Jį nustelbia motinos fantazijos. Juolab, kad motina viena augindama vaiką, stengiasi kompensuoti tėvo nebuvimą, specialiai piešia jo gyvenimą kuo gražesnėmis spalvomis, iš kailio neriasi, kad tik aprūpintų savo vaiką geriau už kitus. Tokia įtaiga padaro savo: dažniausiai tokie vaikai užauga išlepę, reikalauja, kad visi jiems pataikautų.
Tačiau gyvenimas tokiems žmonėms dažnai atgręžia kitą pusę: stipri valdinga motinos įtaka pažeidžia jų pasitikėjimą savimi. Motinos fantazijoms neišsipildžius, jie pasimeta, nemoka prisitaikyti, rasti savo kelio.
Tai atsiliepia žmogau psichikai. Natūralu, kad tokie vaikai ima konfliktuoti su motinomis, neretai anksti išeina iš namų ir bando gyventi savo gyvenimą. Deja, dažnai nesėkmingą, nes „tobulybės įkūnijimo programa“, įteigta motinos ir toliau trukdo būti savimi.
Pagimdytas, kad susietų
Būna, kad moterys gimdo vaiką tam, kad jų nepaliktų vyrai ar mylimasis. Tokie vaikai yra lyg antrankiai kaliniui. Tačiau, juk ir kaliniai kartais pabėga iš kalėjimo. O vaikai... tarytum gaudo tėvų žodžius, mintimis įsijaučia į jų gyvenimą. Jie tampa priekabūs. Tačiau programa jiems liepia „laikytis iš paskutiniųjų“. Iš visų jėgų. Gyvenime jie būna užsispyrę, atkaklūs.
Blogai, kad tokie vaikai auga kaip motinos ramybės garantija, koziris kritiškose šeimos situacijose. O vaikai tokį savo vaidmenį anksti perpranta ir su juo susigyvena, juk tėvai savo santykių nuo vaikų nuslėpti nepajėgia.
O jei šeima vis dėlto išsiskiria, vaikas jaučiasi dar blogiau, nes tada ant jo užgriūna nerealizuoti lūkesčiai, jis ima save kaltinti, kam iš viso atsirado šiame pasaulyje. Ir užaugęs toks žmogus negali atsikratyti minties apie gyvenimo beprasmiškumą, ilgai ieško jame savo vietos ir vaidmens. Jis siekia visokeriopos naudos, o tai trukdo normaliai bendrauti su žmonėmis, įgyti tikrų draugų.
Lėlė
Kai kurių moterų požiūris į gyvenimą laikui bėgant keičiasi labai nežymiai. Tokios mamos įsivaizduoja, kad joms gimsta ne vaikai, o lėlės. Jie visuomet būna ryškiai išpuošti, „nes privalo būti pastebėti išsiskirti iš kitų“. „Lėlę“ mama visur tampo su savimi, reikia to ar ne. Jos tikslas - rodyti savo vaiką.
Tačiau mamą labai erzina, jei vaikas stengiasi nors šiek tiek būti savarankiškas. Tokio vaiko gyvenimas yra sunkus, nes motina jį laiko žaislu, negyvu daiktu. Jis gauna tik, ko nori motina. Tokie vaikai užauga nesavarankiški, neryžtingi, nesąmoningai ieško, kas juos galėtų vedžioti už rankos.
Motinos pareiga
Yra ir tokia programa. Vaikui ji yra blogiausia. Motina pagimdo kūdikį ir pradeda vykdyti savo pareigą: būtinai veda vaiką į darželį(„kad būtų kaip visi žmonės“), į vidurinę, į aukštąją mokyklą. Paskui tėvai atlikę savo pareigą atsikvepia. Tačiau, už tai jų vaikas visą gyvenimą turi atsiskaityti visuomenei, vykdyti savo pareigą. Siekia būti pastebėtas už uolumą, pasiekimus.
Iš tokių vaikų išauga geri karjeristai, tačiau, deja, jie patys sau nepriklauso. Jiems svarbiausia tai, ką žmonės apie juos kalba. Tai stereotipų vergai, siauro mąstymo asmenys. Nuostabiausia yra tai, kad laikas čia paminėtų procesų visai neveikia. Gal tik kiek pakinta programos.
Parengė Vetusta Prišmatienė
