Mokslinės išvados gali padėti suaugusiesiems laiku ir tinkamai įsikišti į vaikų kolektyvo peripetijas, jei kas iš vaikų tampa atstumtas.
Žmogaus raidos mokslo profesorė Melanie Killen dirbo 4 metus trukusiame projekte, kurio metu gautos išvados pateikiamos leidinyje „Psychological Science“.
„Priimant vaiką į grupę arba atstumiant jį svarbią vietą užima tokia informacija, kaip rangas uždaroje vaikų grupėje. Kartais vaikai atstumiami dėl to, kad jiems trūksta socialinių įgūdžių, tačiau dažniausiai atstūmimo priežastys su šiais įgūdžiais neturi nieko bendra. Atsižvelgiama į vaiko galimybę tapti grupės nariu, pavyzdžiui, į lytį, rasę, etninę priklausomybę, kultūrinęs šaknis“, – teigia M. Killen.
Ankstesni mokslininkų tyrimai parodė, kad individai, vaikystėje patyrę išstūmimą iš bendraamžių grupės, dažniau serga depresija, juos neretai kamuoja baimė ir vienatvė.
M. Killen stebėjo 2 modelius, kaip vaikai nusprendžia įtraukti į savo kolektyvą naują narį arba jį atstumti. Vieną modelį ji pavadino individo socialinio deficito modeliu. Šiam modeliui būdinga, kad vaikas atstumiamas dėl drovumo, agresyvumo ar perdėto baikštumo. Šio modelio priešingybė – grupės socialinio pažinimo modelis. Jį lemia grupės dinamika, išankstinis šališkas nusiteikimas bei prietarai. Nemenka reikšmė tenka ir vaiko amžiui, mat skirtingų metų vaikai dažniausiai skirtingai supranta ir priklausymo grupei ypatumus.
Užuot aiškinus vaikams apie draugystės reikšmę bei jų pareigą priimti naują narį į savo tarpą, suaugusiesiems rekomenduotina išsiaiškinti motyvą, kodėl vienas ar kitas vaikas atstumiamas, ir pamėginti padėti vaikų grupei ir mažajam autsaideriui įveikti šį barjerą.
