Kalbėdami apie poros pasitenkinimo intymiu gyvenimu tvarumą specialistai sutartinai tvirtina: vienas iš ilgalaikį pasitenkinimą lemiančių veiksnių – įvairumas. Kaip jį sukurti? Atsakymai į šį klausimą dažnai įvairove nepasižymi: nusipirkite seksualaus apatinio trikotažo, romantiškai pavakarieniaukite, išbandykite naują mylėjimosi pozą ir panašiai.
Iš esmės nesu nusistačiusi prieš tokius patarimus. Galbūt ir gali rutinoje beskęstančiai ir vienas kitam pamažu beįgrystančiai porai nauja mylėjimosi poza ar seksualus apatinis trikotažas įžiebti aistros pliūpsnį ir naujai nuspalvinti intymumą. Galbūt... Tačiau taip pat įsivaizduoju, kad nuobodžios kasdienybės užguitam žmogui bandymas pritaikyti tokį patarimą realiai gali pasirodyti ir pasijausti dirbtinas.
Mėgavimasis fiziniu artumu man yra neatsiejamas nuo mėgavimosi apskritai buvimu vienas su kitu. Todėl aš nemoku kalbėti apie intymaus gyvenimo spalvinimą, nekalbėdama ir apie apskritai kasdienybės spalvas. Tad ir šiame straipsnyje šnekėdama apie intymumą, turėsiu minty tiek seksualinį poros gyvenimą, tiek intymumą plačiąja prasme – tą terpę, kurioje kasdien – ryte, vakare,naktį –susitinkame „tu“ ir „aš“.
Įvadas į intymumą: mokėti atsitverti ir mokėti atsiverti
Jei norime, jog intymumas žydėtų, svarbu mokėti kartkartėmis nusigręžti nuo pasaulio tam, kad visa savo esybe atsigręžtume į mylimąjį ar mylimąją. O kartu ne mažiau svarbu mokėti ir visa širdimi atsiverti pasauliui – tam, kad prisipildytume naujos energijos, potyrių ir idėjų.
Turbūt daugelis esame patyrę tas saldžias valandėles dviese su mylimu žmogumi, kai visas likęs pasaulis, rodos, liaunasi egzistavęs – lieka tik „tu“ ir „aš“. Įsimylėjėliams atsiribojimas nuo kitų žmonių ir įvykių pasineriant į savo meilės pasaulėlį vyksta savaime. Tokia jau intymumo prigimtis – juk ir meilės žaidimams mes ieškome pačios atokiausios kertelės, ir kažin ar tik dėl to, kad mylėtis viešumoje nedera, amoralu. Pasislėpti norisi tam, kad niekas netrukdytų visą savo dėmesį sutelkti tik vienam į kitą, tam, kad kuo labiau vienas kitą galėtume „išjausti“.
Tikram intymumui reikia nuošalios vietos ir „nuošalaus laiko“. Sukūrus šeimą, kai namuose laksto vaikai, ar šiaip pasinėrus į nesibaigiančius rūpesčius, atliekamo laiko, kurį galėtume skirti tik pabūti dviese, gali taip ir nepasitaikyti. Tada jo geriau ir nelaukti, o įdėti pastangų jam surasti. Tokiu atveju gerai vieną kartą savaitėje paskirti vakarui dviems, ir tegul tai būna reguliaru, tam tikra šeimos taisyklė. Na, o kaip tą vakarą išnaudosime, priklauso nuo mūsų pomėgių ir kūrybingumo.
Iš kitos pusės, per daug susitelkus tik vienam į kitą ir į savo namuose susikurtą pasaulėlį, suvokimo bei potyrių amplitudė irgi sumažėja. Todėl jei norime, kad intymumas žydėtų, svarbu mokėti kuo labiau atsiverti pasauliui abiem kartu ir kiekvienam atskirai. Štai kodėl verta retkarčiais pakeliauti atskirai, turėti skirtingų pomėgių ir užsiėmimų. Tuomet gera vėl susitikus pasidalyti tuo, kas atrasta. Ir štai kodėl gera eiti su mylimu žmogumi į koncertus, kartu organizuoti renginius, sutikti įdomių žmonių, kurti verslo planą, keliauti, skaityti ir įvairiais kitais būdais ieškoti bei atrasti daugybę įdomių ir gražių dalykų.
Jaukaus intymumo pamoka
Kartą per vieną privačią muzikos pamoką nuo pokalbio apie muziką su mokytoja moteriškai nuklydome prie pokalbio apie koncertines sukneles ir audinius. Staiga ji paklausė: „O ar aš tau rodžiau, kaip pakeičiau savo miegamąjį?“ ir smagiai pašokusi nusivedė mane parodyti pasikeitusį savo miegamojo „interjerą“. Ten virš lovos buvo sukonstruotas baldakimas, nuo kurio krito įvairiausių spalvų ir raštų audiniai. Tai priminė arabišką palapinę, gaubiančią dvigulę lovą. Jos viduje buvo pridėliota įvairiausių mielų daikčiukų: paveikslėlių, smilkalinių, žvakidžių ir poezijos knygelių.
„Žinai, vieną dieną pažiūrėjau, kad turiu daugybę per laiką prisikaupusių audinių, kuriuos nežinia kada panaudosiu, ir sugalvojau susikurpti tokią palapinę. Žinau, jog tai nėra interjero dizaino šedevras, padariau tai laikinai, – linksmai aiškinosi mokytoja, – bet šiais ilgais žiemos vakarais mums su vyru taip jauku čia vakaroti, net nesinori niekur eiti.“
Taip ir įsivaizdavau ją, vakare jaukiai prigulusią ant pagalvėlių, su vyru romantiškai leidžiančius vakarus savo arabiškoje palapinėje, besimėgaujančius persų poezija ir vienas kitu. Tokie jau yra tie tikri mokytojai ir mokytojos. Be mokomo dalyko (ar tai būtų muzika, sportas ar matematika), moko ir gyvenimo. Man ši pamoka gražiai parodė, kaip nesunku žaismingumu ir vaizduote praturtinti savo kasdienybę.
Jau patirtų ir dar nepatirtų būsenų biblioteka
Mes turime potencialą patirti daug daugiau būsenų, jausmų ir jausmelių, nei patys galime įsivaizduoti. Pavyzdžiui, sakome „man liūdna“. Na, o koks gali būti liūdesys? Sunkus, slegiantis, nostalgiškas, saldžiai melancholiškas, skaidrus, mąslus, kiaurai veriantis, egzistencinis, gražus ir dar daugybė jo atspalvių. Įdomiausia tai, kad, tarytum dailininkai, mes galime savo būsenų atspalvius keisti.
Kai man pasidaro liūdna ir slogu be kokios nors apčiuopiamos priežasties, paleidžiu, pavyzdžiui, Piazziolos, kompaktinę plokštelę ir jaučiu, kaip akordeono melodija tą liūdesio sunkumą tirpdo ir jis virsta skaidriu, savaip maloniu liūdesėliu. Panašiai ir su kitomis emocinėmis būsenomis: kartais užtenka vieno žingsnelio, visai nedaug pastangų, kad tam tikros būsenos atspalvis pakistų – taptų mielesnis, tikresnis. Klasikinis pavyzdys – nuobodulys prie televizoriaus. Tereikia išjungti televizorių ir pasakyti: „Nori, aš paskaitysiu tau knygą garsiai?“ – ir langas atvertas.
Kiekvienas panašus žingsnis atitinkamai sukelia grandininę reakciją. Jei kone kasdien sėdėsime kiaurą vakarą prie televizorius, čia pat užkandžiaudami ir aptarinėdami įprastus rūpesčius, galiausiai pavargsime šiek tiek atbukę ir eisime miegoti. Jei skaitysime knygą drauge, garsiai, galbūt protarpiais vis nusišypsosime vienas kitam. Galbūt jis beklausydamas padės jai galvą ant kelių ir žiūrės, kaip virpa jos blakstienos, klausysis banguojančio jos balso ir jiems abiem bus gera. Tolesnę įvykių eigą paliksiu jūsų vaizduotei.
Egzistuoja nesuskaičiuojama galybė įvairiausių būsenų, kurias žmonės jau yra patyrę ir dar patirs. Užtenka atsiversti vaizdžiai kitą istorinį laikotarpį aprašančią knygą ir plūsteli visai kitokių potyrių nuojauta. Panašiai atsitinka keliaujant, atsidūrus kalnuose ar dar nelankytame mieste – rodos, esi tas pats žmogus, bet pats buvimo čia ir dabar jausmas – kitoks. Čia kvepia kitaip, kitokie garsai, kitokios formos, žmonių veidų išraiškos – ir visa tai mūsų viduje sukuria vis kitokį emocinį paveikslą.Vėliau tos būsenos atgula į kažkurią atminties kertelę arba nugrimzta į pasąmonę.
Mumyse slypi savotiška būsenų, kurios tarsi knygos taip ir laukia būti atverstos, biblioteka. Bet jas reikia „atversti“. Keliaujant įvairiausių būsenų kaleidoskopas sukasi savaime. Tačiau mes galime keliauti po bekraštį būsenų pasaulį ir būdami savo namuose, su tuo pačiu žmogumi, simboliškai keliauti iš vienos vietovės ar net iš vieno laikmečio į kitą. Ir savo namuose galime patirti svaiginančią egzotiką, ramų bangavimą, viduramžišką paslaptingumą ar karnavališką siautulį.
Kaip tai sukurti? Pakalbėsiu ir apie tai. Bet pradžioje labai svarbu patikėti ir įsisąmoninti, jog kad ir kur, kad ir su kuo būtum, gali kurti įvairiausias būsenas sau ir kitiems.
Fantazijos ir realybė
Sakoma, kad pats veiksmingiausias afrodiziakas – vaizduotė. Nėra ko stebėtis, juk vaizduotė ir yra visų pojūčių, vaizdinių bei jausmų, kokius tik žmogus gali patirti, saugykla. Na, o fantazija yra slapukaujanti jausmų saugyklos rakto sergėtoja. Fantazuojame mes visi. Net jei nesame iš tų žmonių, kurie gali kiaurą dieną pragulėti lovoje neskrajoję po savo realiai neegzistuojantį pasaulį, nuo fantazijos kerų vis tiek neišsisuksime – o kaipgi kitaip įsijausime į skaitomą romaną ar filmą, kaip visa širdimi išgyvensime muziką, kaip sieksime savo tikslų ar svajonių įgyvendinimo?
Deja, fantazuotojas, kuris savo vaizduote neprisodrina tikrovės, panašus į dailininką, kuris nuolat mintyse tapo paveikslus, bet taip ir nepasiima teptuko į rankas.
Todėl pagrindinė užduotis, norint, kad tiek intymus gyvenimas, tiek apskritai kasdieninis gyvenimas būtų spalvingas, pasistengti, kad kuo daugiau vaizduotės įsilietų į realybę. Kaip tai padaryti?
Visi galime būti sužavėti, įkvėpti, nustebinti – klausydamiesi muzikos, skaitydami knygą, žiūrėdami filmą, klausydami įdomaus pasakojimo ar šiaip bendraudami su žaviu žmogumi. Viena kūrėjo-menininko gyvenimo paslapčių – nepaleisti įkvėpimo ir susižavėjimo akimirkos iš rankų ir nors šiek tiek ilgiau užlaikyti ją širdyje.
Paklauskite savęs, kuo ši scena knygoje jus taip užbūrė? Kodėl šis paveikslas, kuriame taip jaudinančiai krinta šviesa ant apnuoginto moters kaklo linkio, jus taip sužavėjo? Tęskite toliau: paklauskite savęs, o kur tą būseną galėtumėte atrasti savoje realybėje? O gal galėtumėte sukurti panašią būseną išgyventi kitam? Galbūt jūs galėtumėte būti ta moteris iš paveikslo – pasipuošusi subtiliai erotiškais perregimos drobės marškiniais? Kokie būtų jūsų namai, kuriuose ta moteris (jūs) gyventų? Kaip ji vaikščiotų, kaip kalbėtų?
Arba jūs skaitote knygą apie aštuoniolikto amžiaus Veneciją. Jus suintriguoja ir apžavi kone kasdien šį miestą anuomet užpildydavęs karnavališkas šurmulys ir paslaptingumas. Įsigykite ir jūs porą kaukių ir paruoškite karnavališką vakarienę dviems. Na, o kur nuves ši vakarienė, žinosite tik jūs. Galite suorganizuoti ir karnavališką vakarėlį su savo draugais – tai išjudins ne tik jūsų, bet ir jūsų draugų vaizduotę ir sukurs įdomų patyrimą.
Svarbiausia – nepamiršti, jog nėra žmogaus, neturinčio vaizduotės ir fantazijų. O jei mūsų pačių fantazijai reikia paraginimo iš šalies, atpažinkime ir įsiklausykime į tą raginimą, kurį išgirstame iš kitų žmonių ir jų kūrybos.
Kalbant apie erotines fantazijas, turiu tokią hipotezę: kuo daugiau erotinės vaizduotės panaudojama realybėje, tuo erotinės fantazijos tampa realistiškesnės. O kuo mažiau vaizduotės panaudojama realiame seksualiniame gyvenime, tuo erotinės fantazijos labiau atitrūksta nuo realybės – tada žmogus pradeda fantazuoti apie tai, ko realiai galbūt niekada iš tikrųjų nenorėtų patirti, fantazijos savotiškai išsikraipo.
Na, bet apie savo intymias ir visokias kitokias fantazijas žinote tik jūs patys, o jūsų vaizduotės raktas yra jūsų pačių rankose.
Pabaigoje patikėsiu jums keletą idėjų, kurios galbūt įkvėps jus susikurti malonių potyrių. Neapleiskite ir savo pačių vaizduotės: vos tik kils kokia nors „spalvota“ idėja, pasirūpinkite, kad ji nenuslystų į užmarštį.
- Kitas laikmetis. H. Hesės knygoje „Stiklo karaliukų žaidimas“ herojus gavo užduotį aprašyti tris savo gyvenimo variantus pasirinktuose laikmečiuose, t. y. kuo jis būtų, kaip gyventų, tarkime, antikos laikais. Pamąstykite ir jūs, kuris istorinis laikmetis, neskaitant esamojo, jums atrodo patraukliausias. Kuo jis jums įdomus, ką primena? Paskirkite vakarą ir pasikalbėkite apie tai su savo mylimuoju ar mylimąja. Šio laikmečio dvasią (kad ir laikinai) susikurkite ir savo namuose. Pavyzdžiui, jums patinka viduramžiai. Nusipirkite šiam laikmečiui būdingos muzikos, užsidekite namuose žvakių, įsigykite tuo laikmečiu rašytos literatūros ir pan. Įsivaizduokite, kas jūs būtumėte, kaip bendrautumėte, jei abu gyventumėte tame istoriniame laikotarpyje. Galbūt suregsite to laikmečio teminį vakarą dviems arba su draugais.
- Koks jūsų pojūčių rojus? Pasidomėkite, kokie aromatai jūsų mylimam žmogui yra patraukliausi, kokio skonio maistas, kokie pojūčiai ir vaizdiniai jums siejasi su patrauklumu, labiausiai vilioja. Jei atsidurtumėte pojūčių rojuje, kaip jis atrodytų? Tai galbūt bus dar vienas žingsnis vienas kito pažinimo link. Pats kalbėjimas apie savo rojų yra malonus. Be to, galbūt jums kils idėjų, ką galėtumėte padovanoti savo mylimajai ar mylimajam, kaip nustebinti ar pradžiuginti jį / ją artimoje ateityje – trumpai tariant, kaip priartinti rojų prie kasdienybės.
- Įkvepiantis apdaras. Turbūt nesiginčysite, kad apranga, šukuosena gali paveikti emocinę žmogaus būseną. Kodėl tuo nepasinaudojus savo kasdienybėje? Ši idėja turbūt bus labiau artima moterims. Įsigykite (nusipirkite arba pati pasisiūkite) jums labai patinkantį apdarą – tokį, kurį jūs dėvėtumėte tik namuose. Galbūt tai būtų toks rūbas, kurį apsivilkusi jūs net ir neišeitumėte į gatvę, pvz., iš kokios nors egzotiškos šalies parsivežtas apdaras, ilgi nėriniuoti marškiniai ar šiaip jums labai patinkanti nekasdieniška suknelė.
Tai turėtų būti toks rūbas, kuriuo apsirengus jus savaime apimtų tam tikra pakili būsena ir savo ruožtu užkrėstų pakilumu šalia esantįjį. O kartkartėmis suspindėdama prieš mylimąjį pasipuošusi nauju apatinio trikotažo rūbeliu irgi nesijausite „iškritusi iš konteksto“, nes puoštis ir įkūnyti tai vienokį, tai kitokį žavingos būtybės atvaizdą jums bus įprasta.
- Fantazijų mainai. Galbūt niekada ir nesužinosite, kad jūsų partneris ar partnerė yra tik per žingsnį nuo jūsų slaptos fantazijos išpildymo, jei ta savo fantazija su juo / ja nepasidalysite. Taip, gal ir reikia drąsos kalbėti apie slapčiausias fantazijas net su savo mylimuoju ar mylimąja, bet juk tai taip malonu... Be to, galima savo fantazijas aprašyti, kas suteiktų papildomo žavesio. Arba jūs pats / pati nustebinkite savo partnerį kokiu nors pikantišku sumanymu. Pavyzdžiui, jūs įsivaizduojate, kaip būtų malonu gauti erotika dvelkiantį laišką nuo slapto žavaus gerbėjo ar gerbėjos. Kodėl gi jums neparašius panašaus laiško savo partneriui (-ei) ir neįmetus į pašto dėžutę? Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė
„Meilė – tai drobė, kurią išaudžia gamta,o išsiuvinėja vaizduotė“ (Volteras)
