Rašyti šį tekstą paskatino reakcija, kurią sukėlė mūsų parengtas ir įregistruotas Paramos šeimai pagrindų įstatymas. Gaunam daug peticijų, remiančių mūsų pasiūlymus, ir remiantieji kategoriškai teigia, kad tokio įstatymo seniai reikėjo, gauname ir piktos kritikos, kaltinančios mus ir Konstitucijos neišmanymu, ir prieštaravimu Europos teisei, ir kišimusi į žmogaus privatų gyvenimą, ir švaistymusi valstybės lėšomis.
Paskutiniu impulsu atsirasti šiam tekstui tapo Seimo teisės departamento pastabos mūsų įstatymo projektui ir su tuo susijusios publikacijos įvairioje žiniasklaidoje, kur šalia visų kitų kaltinimų buvome apkaltinti dar ir populizmu bei tuo, kad tokiu įstatymu mes tik ruošiamės rinkimų kampanijai, ir nieko daugiau.
Seimo Teisės departamentas pateikė vertingų teisinių pastabų mūsų parengtam Paramos šeimai pagrindų įstatymo projektui. Turiu pasakyti, kad į kai kurias Teisės departamento pastabas yra nesudėtinga atsižvelgti, bet kai kurie iškelti klausimai reikalauja gilesnių diskusijų. Kitos pastabos mūsų ir nenustebino, nes net ir savo parengtame įstatymo aiškinamajame rašte mes teigėme, kad įstatymo svarstymo metu gali kilti abejonių dėl to, ar įstatymo projekte nėra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas, skiriant tam tikrą papildomą paramą šeimoms. Panašias abejones teko skaityti ir spaudoje, kur kritikai teigia, kad mūsų projektas nuskriaustų vienišas motinas ar išsiskyrusias šeimas ir kad tokį nevienodą traktavimą draudžia Konstitucija. Socialdemokratų moterys apkaltino mus net tuo, kad mes ruošiamės skriausti “nesantuokines šeimas”.
Abejonės yra geras dalykas, nes tai verčia svarstyti, diskutuoti, ginčytis ir ieškoti atsakymų į iš tiesų svarbius klausimus. O šeimos politikos reikaluose Lietuvos teisinėje sistemoje yra dar daug neapibrėžtų dalykų, nesusiformavusių aiškesnių nuostatų ir principų. Su šeimos reikalais Lietuvoje yra aiškus tik vienas dalykas, kad vadinamoji “šeimų statistika” nuo pat 1990-ųjų Lietuvoje tik nuosekliai blogėja – mažėja gimstamumas ir mažėja vedybų, už tai nuosekliai auga vaikų, gimusių ir augančių ne šeimoje, nuošimtis (Jungtinėse Valstijose tokia pati statistika politikams jau seniai kelia didelį nerimą ir jie imasi didelių šeimos politikos permainų). Kaip skelbiama agentūros telegraph.co.uk pranešime, kurį cituoja “Delfi” portalas 07.10.07, Didžiosios Britanijos statistikos departamento tyrimas atskleidė, kad 2030 metais susituokę tėvai sudarys tėvų mažumą, o tai, anot Britanijos mokslininkų, pakenks vaikų sveikatai ir auklėjimui. Gausybė analogiškų tyrimų, atliktų JAV, kartoja tą patį (žr. pvz. www.heritage.com) – vaikai gimę ir augę nepilnose šeimose statistiškai yra labiau linkę į nusikalstamumą, narkotikų naudojimą, blogiau mokosi, turi daugiau sveikatos problemų. Amerikiečiai sako labai paprastai – “nori mažiau kalėjimų, stiprink šeimą”. Pagal amerikiečių mokslininkų skaičiavimus, JAV administracijos išlaidos yra klaidingai subalansuotos: tūkstančiui dolerių, kuriuos valdžia skiria tam, kad būtų sprendžiamos sugriuvusios šeimos sukeltos problemos (taip pat ir statant naujus kalėjimus), valdžia skiria tik vieną dolerį tam, kad sveika šeima būtų paremta.
Lietuvoje galioja ta pati statistika ir jos dėsningumai. Kita vertus, Lietuvoje egzistuojančiuose valstybės finansinės ar socialinės paramos įstatymuose dažniausiai yra numatoma parama atskiriems asmenims ir paramos sąlygos yra formuluojamos tokiu būdu, kad normalios, sveikos šeimos paprasčiausiai jaučiasi diskriminuojamos ar ignoruojamos.
Taigi teisininkų abejonės yra gerai, nes skatina diskusiją. Esame pasiryžę taisyti įstatymo projektą, tačiau blogai būtų, jeigu būtų įstrigta abejonėse ir nebūtų judama į priekį. Būtų blogai, jeigu nebūtų suvokta, kad konstitucinė nuostata “valstybė saugo ir globoja šeimą” turi įgauti konkrečius teisinius ir finansinius mechanizmus.
Pirmiausia keletą žodžių dėl Teisės departamento (TD) esminių pastabų.
Štai TD teigia, kad įstatyme reikia pateikti aiškų “šeimos” sampratos apibrėžimą, “nes antraip šiame projekte numatytų taisyklių adresatas galėtų būti įvairiai interpretuojamas”. Iš tiesų tokia TD pastaba galėtų sukelti ir nuostabą – ar tikrai Lietuvoje nėra aišku, kas tai yra “šeima”, kad šiame įstatyme tai reikėtų apibrėžti, tarytum nebūtų aišku, kad šeima – tai sutuoktiniai ir jų vaikai. Tačiau šia tema nuosekliau besidomintys su tokia TD pastaba turėtų sutikti, nes šiuo metu Lietuvos teisės aktuose galima sutikti gana keistų “šeimos” sampratos interpretacijų.
Štai, pvz., Piniginės socialinės paramos nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims įstatymas, nepaisant mūsų protestų, apibrėžė šeimą štai tokiu gan neįprastu būdu:
“Šeima – sutuoktiniai arba bendrai gyvenantys neįregistravę santuokos pilnamečiai vyras ir moteris,/.../” ir tokiu būdu nustatė, kad ir be santuokos pagal Lietuvos įstatymus yra galima šeima, kuri gali gauti valstybės piniginę paramą.
Be abejo, tenka pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija neduoda tiesioginio “šeimos” sampratos apibrėžimo, tačiau visiškai aišku, kad ir iš Konstitucijos teksto, ir iš Civilinio Kodekso išplaukianti “šeimos’ samprata yra akivaizdi – tai sutuoktiniai ir jų vaikai, ir jokie kitokie dariniai – “sugyvenimas” ar dar kas nors naujoviško negali būti laikoma ir vadinama “šeima”.
Štai Konstitucijos 38 straipsnyje yra sakoma, kad “valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę”, kad “santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu” ir kad “sutuoktinių teisės šeimoje lygios”, o Civilinio Kodekso 3. 28 straipsnis teigia, kad “sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą”. Ir Konstitucija, ir Civilinis Kodeksas aiškiai nurodo, kad jokiais kitais pagrindais negali atsirasti šeimos santykių, tik per santuoką. Taigi ir Konstitucija, ir Civilinis Kodeksas aiškiai apibrėžia, kad šeima atsiranda tik santuokos keliu, kad šeimą sudaro lygias teises turintys sutuoktiniai ir kad valstybė turi saugoti ir globoti ne tik motinystę, tėvystę ir vaikystę, bet ir šeimą, kaip valstybės ir visuomenės pagrindą. Dar daugiau, Konstitucijos 39 straipsnis nedviprasmiškai nurodo, kad “valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą”. Taigi Konstitucija, kurioje šeimai skiriamas nemažas dėmesys, aiškiai pabrėžia, kad parama šeimai turi būti specifinė ir apimti daugiau negu vien tik paramą tėvystei, motinystei ar vaikystei. Šalia to Konstitucija pabrėžia, kokia svarbi yra šeima, kaip vertybes brandinanti terpė, ir todėl net Konstitucijos lygyje yra nustatyta ir išskirta valstybės pareiga remti šeimas, kurios vaikus augina ir auklėja namuose.
Taigi, jeigu teisininkams nėra aišku, mes galime įstatyme apibrėžti labai aiškiai, kad šiame įstatyme taip, kaip numato Konstitucija ir Civilinis Kodeksas, “šeima – tai sutuoktiniai ir jų vaikai” ir manome, kad tik tokia šeimos samprata gali būti naudojama ir visuose kituose įstatymuose. Gal ir galima būtų įstatyme įvesti papildomus terminus, apibrėžiančius galimas “šeimos” transformacijas –pavyzdžiui, “išsiskyrusi šeima su vieniša motina”, arba “našlės (-io) šeima”, bet niekaip negalėčiau sutikti su tokiais terminais, kaip “nesantuokinė šeima”. Yra suprantama, kad tiems, kam nepasisekė sukurti šeimos, bet kokį surogatą nori vadinti šiuo gražiu vardu, kaip jauna mergaitė, užsidėjusi žiedą su dirbtiniu perlu, labai norėtų, kad visi patikėtų, jog tai yra tikras perlas. Perlas yra perlas, ir, gražiausią surogatą bevadindamas “perlu”, vis tiek niekada nepasieksi, kad jis taptų tikru. Taip ir su šeima, – tik tradicinė moters ir vyro su vaikais šeima yra tikrasis, natūralusis “perlas” ir jokios manipuliacijos šiuo “šeimos” terminu nesukurs šeimos ten, kur jos nėra. Vienintelis dalykas, kurį tokiomis manipuliacijomis “šeimos” terminu galima pasiekti, tai devalvuoti patį terminą, taip devalvuojant ir pačios “šeimos” institucijos vertę. Gal kas nors to ir siekia...
Valstybės teikiama šeimai apsauga ir globa turi prasidėti nuo labai paprasto ir daug nekainuojančio dalyko – nuo aiškaus įstatyminio apibrėžimo, kas šioje valstybėje yra “šeima”, ir nuo preciziškos šio termino apsaugos nuo pastangų jį aiškinti taip, kad nebeliktų jokio skirtumo tarp tradicinės, normalios, sveikos šeimos ir kokių nors modernybės naujadarų. Jeigu valstybė pati negerbia “šeimos” termino, tai tuo pačiu ji rodo, kad ji negerbia ir paties “šeimos” instituto bei nesaugo jo autoriteto. O jeigu valstybė nesaugo šeimos instituto autoriteto, tai tuo pačiu ji nevykdo savo konstitucinės priedermės saugoti ir globoti šeimą. Tai nereiškia, kad mes nepripažįstame žmonių teisės pasirinkti, kokius santykius jie nori kurti su artimu savo, ir kad pasirinkusius ne santuokinės šeimos santykius, o kokią nors partnerystę, mes ruoštumės smerkti, tačiau konstitucinė prievolė valstybei saugoti ir globoti šeimą turi būti realizuojama tiksliai ir efektyviai, neišplaunant termino “šeima” prasmės. Tai vėlgi nereiškia, kad gyvenantis partnerystėje ir auginantys vaikus nesulauks iš valstybės paramos, tačiau valstybės parama šeimai turi būti skiriama šeimai, o ne kam nors kitam. Šeima turi gauti valstybės numatytą paramą šeimai, o kas nors kitokio nei šeima turi gauti kitokią paramą nei šeima gauna (ir to, ką jie gauna ar gaus, negalima vadinti “parama šeimai”).
Iš Civilinio Kodekso taip pat akivaizdu, kad, nutrūkus santuokai, nutrūksta ir šeimos santykiai. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus vieniša motina ar tėvas, jų auginami vaikai gauna valstybės paramą, nes Konstitucija nurodo valstybei saugoti ir globoti motinystę, tėvystę ir vaikystę. Tačiau, nutrūkus šeimos santykiams, nebelieka šeimos, kurią valstybė pagal Konstituciją taip pat turi globoti ir saugoti. Mūsų teikiamame įstatymo projekte yra numatyta, kad papildomą paramą prie tos, kurią gauna motinos, tėvai ar vaikai, turėtų gauti ir šeimos, sugebančios nesugriūti audringuose gyvenimo verpetuose ir taip atliekančios tą konstitucinę misiją – būti visuomenės ir valstybės pamatu. Jau minėta įvairi statistika akivaizdžiai parodo, kad būsimųjų kartų fizinė ir dvasinė sveikata tiesiogiai priklauso nuo to, ar tos naujos kartos gimsta ir auga tose pačiose šeimose, gebančiose nesusipykti ir nepasiduoti pagundai išsiskirti. Visuomenei brangiai kainuoja pačios visuomenės prarandamas sugebėjimas kurti ir gyventi stabiliose ir saugiose šeimose. Tos šeimos, kurios sugeba to pasiekti, moka mokesčius valstybei, kad valstybė galėtų pasirūpinti sugriuvusiomis šeimomis ir griuvimo sukeltomis pasekmėmis, kurių skaudžiausios paliečia vaikus. Sveikos, stabilios šeimos niekaip nėra valstybės nei vertinamos, nei apdovanojamos bent jau už tai, kad tokiomis išlieka ir, grubiai tariant, tokiu būdu taupo valstybės pinigus ir visuomenės sveikatą.
Todėl ir esame įsitikinę, kad atėjo metas ne vien tik kalbėti apie šeimos vertybę, nes vien tik kalbomis jau nieko nepakeisime. Atėjo metas imtis realių darbų, kad konstitucinė valstybės prievolė “saugoti ir globoti šeimą” būtų realizuojama konkrečiais instrumentais. Būtų absurdiška teigti, kad tai pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės principą, nes pati Konstitucija nurodo remti šeimą, o ne vien tik motinystę ar tėvystę. Lygybės principas būtų pažeistas, jeigu tokios pačios šeimos dėl kokių nors priežasčių būtų remiamos skirtingai. Tačiau, kalbant net ir apie šeimas, reikia atsiminti, kad visuomenei nėra tas pats, kokioje šeimoje vaikas auga, – kaip rodo statistika, tik šeimoje su biologiniais tėvais vaikas gauna tai, ką jis gali gauti iš šeimos – saugią dabartį ir saugią ateitį. Šeima su patėviu ar pamote yra visai kas kita, negu šeima su abiem tėvais. Todėl valstybės parama ir šiuo atžvilgiu negali būti tokia pati įvairioms šeimoms. Mūsų siūlymas suteikti motinai ir tėvui įvairias mokestines bei kitokias finansines lengvatas, jeigu jie sugeba užauginti vaikus toje pačioje šeimoje iki pilnametystės, kaip tik ir atspindi šį principą – valstybės parama ir globa biologinių tėvų šeimai yra strateginis valstybės interesas.
Kai kas gali sakyti, kad nelaimingą šeimą, kuri nebegali gyventi kartu ir nori skirtis, pagal mūsų siūlomą įstatymo projektą valstybė baustų dar kartą – atimdama tą finansinę paramą, kuri numatyta tik šeimoms, sugebančioms išauginti vaikus iki pilnametystės. Tai nėra teisingas suvokimas, bet jis turi teisę egzistuoti, – mūsų siūlymą reikia suprasti taip, kad valstybė nebaudžia tų, kuriems nepasisekė, bet apdovanoja tuos, kurie sugebėjo elgtis atsakingai ne tik savo tarpusavio santykių atžvilgiu, bet ir savo vaikų dabarties ir ateities atžvilgiu. O visuomenei tai yra ypač svarbu. Tai yra “sėkmės” apdovanojimas, skatinantis ir kitus siekti tokios pat sėkmės. Bet galų gale, net jeigu nelaimingos šeimos ir supras, kad valstybė juos baudžia už jų nesėkmę, gal tai irgi nėra taip jau blogai. Anksčiau šeimos, sutuoktiniai bijodavo Dievo bausmės ir todėl šeimos institucija atsilaikė tūkstantmečius, garantuodama krikščioniškųjų vertybių perdavimą iš kartos į kartą. Vakarų civilizacijai labai stipriai apgriovus Dievo bausmės institutą, belieka vienintelis instrumentas – baimė netekti piniginės valstybės paramos. Jeigu manoma, kad dėl tokių įstatymo nuostatų būtų diskriminuojami skirtingomis sąlygomis augantys vaikai, tai jų teisės turėtų būti apgintos kitais įstatymais. Pavyzdžiui, numatant didesnius alimentus ar pensijas vaikus auginantiems našliams.
Ir pabaigai – apie pinigus. Mūsų siūlomo įstatymo projekto kritikai šaukia, kad jis yra populistinis ir kad jis labai brangiai kainuos. Mes neslepiame to, kad tikrai jo įgyvendinimas kainuos nemažus pinigus – mūsų paprašyti valstybės finansų ekspertai suskaičiavo, kad jo visiškas įgyvendinimas kainuos daugiau nei 600 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų. Mes todėl ir siūlome jo įgyvendinimą išdėlioti per keletą metų. Tačiau reikia neužmiršti principo, kurį lietuvių tauta yra įvardijusi labai paprastai – “skūpus moka du kartus”. Reikia atsiminti, kad dabar, šiuo metu nefinansavus tokių programų, po dešimties metų teks susidurti su milžiniškomis valstybės finansinėmis problemomis. Jau dabar trūksta darbo jėgos, Finansų ministerija skaičiuoja, kaip sparčiai Lietuva veržiasi į sparčiausiai senėjančių Europos valstybių gretas. Visa tai reiškia viena – demografinės problemos stabdys ekonomikos augimą, išlaikyti ir finansuoti dabartinę socialinės rūpybos sistemą pasidarys sunkiai įmanoma. Stipri, sveika šeima ir valstybės parama jai bei motinai, auginančiai vaikus tokioje šeimoje, yra ne tik geriausias būdas spręsti demografines problemas, bet ir geriausias būdas pasirūpinti visuomenės ir jos dvasinės-moralinės sveikatos ateities reikalais. Išleidus šiandien ne vieną, o šimtą litų sveikos šeimos paramai, rytoj nebereikės išleisti to tūkstančio litų, kurį dabar išleidžiam gydydami visuomenės socialines ligas.
Sunku suvokti, kas galėtų priešintis tokiam įstatymui. Nors Vakarų civilizacijoje ir yra nemažai paradoksalių savęs naikinimo pavyzdžių. XIX a. pabaigoje vienas žymus Vakarų filosofas su džiaugsmu skelbė, kad “Dievas yra miręs”, po to Vakarai ir visas pasaulis su siaubu stebėjo, kaip tokioje bedieviškoje moralinio reliatyvizmo pelkėje gimsta du siaubingi pasauliniai karai. Dabar atrodo, kad kažkas su džiaugsmu nori paskelbti, jog “šeima yra mirusi” ir po to stebėti, kokius civilizacijos kataklizmus tai kelia.
Turime galimybę, pareigą ir atsakomybę tam priešintis.
Andrius Kubilius yra Tėvynės Sąjungos pirmininkas
