Neseniai teko skaityti Lietuvos banko informaciją, kad fizinių asmenų indėliai, pervesti į Lietuvos bankus iš užsienio 2006 m. viršijo 1 mlrd. litų ir „gal antra tiek lėšų parplaukia į mūsų šalį siuntiniuose, kelionės krepšiuose ir kitais įmanomais būdais“. Iš viso išeina apie 2 mlrd. litų!
Daug tai ar mažai, nebuvo komentuojama, todėl nutariau grubiai suskaičiuoti pats.
Manoma, kad iš Lietuvos emigravo per 400 tūkstančių piliečių. Taigi, 2 milijardus padalijame iš emigrantų skaičiaus – vienas emigrantas į Lietuvą atgabeno vidutiniškai 5000 litų per metus arba 416 litų 67 centus per mėnesį (visi mokesčiai jau sumokėti užsienyje). Ši suma yra mažesnė už tuo metu Lietuvoje galiojusią minimalią mėnesinę algą (600 Lt) ir tris kartus mažesnė už statistikos departamento skelbiamą vidutinį darbo užmokestį (1731 Lt), „į rankas“ - 1298 Lt. Tad jei šie žmonės būtų likę Lietuvoje, jie galėjo į bankus, kelionės krepšius ir visas kitas įmanomas vietas padėti 6 milijardus 230 milijonų litų, valstybė gyventojų pajamų mokesčių būtų surinkusi 1 milijardą 828 milijonus litų ir dar 2 milijardai 823 milijonai litų būtų pervesta į socialinio draudimo biudžetą. Taigi bendra suma – beveik 11 milijardų, ir tai penkis kartus viršija Lietuvos banko paskelbtą sumą.
Čia tik atlyginimai, nes šie žmonės savo darbu dar būtų sukūrę pridėtinį produktą, kuris vėl bendram labui būtų atnešęs mokesčių, naujų investicijų ir kt.
Paprieštarausite, kad šie žmonės likę Lietuvoje nebūtų uždirbę tiek pinigų, nes būtų buvę bedarbiai. Galbūt. Bet kodėl tie patys žmonės užsienyje uždirba, o Lietuvoje yra bedarbiai? Jei jie tinkami kitoje valstybėje, tai gal problema ne jie, o valstybė ir jos valdymas?
Kaip suvokiama problema
Žinoma, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, ar Lietuvos valdžia emigraciją išvis suvokia kaip problemą ir jaučia atsakomybę už susiklosčiusią situaciją bei pareigą ją gerinti.
Kažkada ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas vienos viešnagės Vokietijoje metu džiaugėsi nusimatančiu kvalifikuotos darbo jėgos eksportu iš Lietuvos. Tuomet nelabai kas atkreipė dėmesį į šias svajones, o jos ėmė ir išsipildė.
Paplitęs aiškinimas, kad tokia emigracijos banga – ne problema, o gal net ir nauda mūsų šaliai. Atseit, išvyks jaunimėlis, pasaulį pamatys, patirties įgis, pinigų užsidirbs ir su visu šiuo kraičiu grįš į Tėvynę ir suaktyvins šalies ūkį.
Džiaugiuosi, kad Lietuvos piliečiai yra laisvi, gali kada panorėję išvykti iš Lietuvos ir grįžti į ją. Džiaugiuosi, kad jaunimas gali pamatyti pasaulį ir mokytis ten, kur jiems labiausiai tinka.
Įtarimą kelia vienas neatitikimas – jei būtų taip pelninga išsiųsti darbingiausius žmones iš šalies, tai pati neturingiausia šalis būtų JAV, kuri su mielu noru priima jaunus, kvalifikuotus darbuotojus iš viso pasaulio.
Įvertinkime Lietuvos „naudą“ iš jaunimo emigracijos. Valstybė sumokėjo už jo vidurinį ir kartais aukštąjį išsilavinimą, už šiokį tokį gydymą, truputį kultūros, už jį saugančią policiją ir kariuomenę, už viską, ką gavo „nemokamai“. O jis išvyksta dirbti į užsienį, kur moka mokesčius kokiam nors anglų parlamentarui ar ispanų prezidentui išlaikyti, dar uždirba pinigus svetimiems darbdaviams, kurie irgi mokesčių Lietuvai nemoka. Maža to, jis perka „jų“ produktus, važinėja transportu ir moka už butą. Ir tik po to, jei jam kas lieka, atsiveža į Lietuvą.
Bet ir tai dar ne viskas: iki susiformuojant emigracijai tinkamo amžiaus asmeniui vyko natūralioji atranka – kai kurie jo bendraamžiai sėdo į kalėjimą ar susirgo nepagydoma liga, jie liko Lietuvoje ir išlaikomi iš čia dirbančių žmonių mokesčių.
Žinoma, į išvykusiųjų vietą galima pasikviesti darbuotojus iš kitų šalių, bet esant tokiam migracijos mastui netrukus mes patys Lietuvoje galime pasijusti tarytum Kinijoje ar Baltarusijoje.
Natūrali išeitis
Alenas Renė (Alain Resnais) filme „Mano dėdulė iš Amerikos“ parodė biologinę reakciją į organizmui priešišką aplinką. Žmonės, kaip ir kiti gyvūnai, patekę į agresyvią aplinką pirmiausia siekia pasitraukti iš jos. Jei tokių galimybių nėra, tuomet neigiamos emocijos išliejamos ant greta esančio artimojo, jei nėra ir šios galimybės – organizmas ima naikinti pats save.
Šis pavyzdys turi paralelių su Lietuvoje vykstančiais procesais.
Dalis žmonių randa galimybę emigruoti iš šalies. Likusieji yra pikti ir naudoja smurtą prieš aplinkinius. Lietuva garsėja ir rekordiniais savižudžių skaičiais – trečiąją išeitį pasirinkusiais žmonėmis.
Visa tai rodo, kad mūsų šalyje sukurtos sąlygos, kurios nemažai daliai gyventojų yra organiškai nepriimtinos. Ir net jei jie ir negali įvardyti savo būsenos priežasčių, tai neklysdami pasirenka jiems gamtos suteiktą problemos sprendimo būdą.
Kaip matome, emigracija – geriausias nepalankios aplinkos išvengimo būdas, kurį diktuoja instinktai, todėl rūpestį kelia ne išvykstančių žmonių perspektyvos, bet priežastys, dėl kurių Tėvynė paliekama. Juk daugelis žmonių nuvykę į užsienį negauna to, ką vėliau apklausose nurodo kaip savo grįžimo sąlygas. Jie gyvena net blogiau negu Lietuvoje, turi mažiau socialinių garantijų, prasčiau maitinasi ir skurdesnis jų kultūrinis gyvenimas. Bet ten juos laiko tikėjimas, kad toje šalyje yra perspektyva pagerėti jų gyvenimui ir ateitis priklauso nuo jų asmeninių pastangų. O Lietuvoje šie žmonės to nejautė, netikėjo, kad jie atkakliu darbu gali susikurti padorias gyvenimo sąlygas.
Emigracija – tai valstybės neįgalumas
Šiandien įpratome vertinti tik savo materialinius pasiekimus – sutaupytus litus, pastatytus namus, užaugintus runkelius. Bet šiems turtams augant, paliekančių Lietuvą žmonių srautas kažkodėl nemažėja. Gal jau atėjo laikas pagalvoti apie pasiekimus, matuojamus kasdieniu žmonių bendravimo džiaugsmu ir gyvenimo Tėvynėje laime.
Darbingas jaunimas – tai valstybės kraujas, kurį nuleidus tautos organizmas nusilpsta. Be šviežio kraujo praranda gyvybę automagistralių kaulai, gamyklų raumenys, supermarketų lašiniai bei aukštųjų mokyklų smegenys.
Masinė emigracija atneša žalą kiekvienam piliečiui atskirai ir visai Lietuvai. Jau būtų laikas pereiti nuo viešųjų ryšių žaidimų su apklausomis, koncertais, TV spektakliais, skirtais emigracijai, prie vieningų visuomenės veiksmų gydant šią valstybės negalią. Tolesnis laiko tempimas ir problemos sprendimo imitavimas gali sukelti tokių komplikacijų, kad patys nepastebėsime, kaip eilinį kartą pasiprašysime „chirurgo iš rytų“ pagalbos .
